• Senieji švilpukai molinukai (XX a. pr.)

      Senieji švilpukai molinukai (XX a. pr.)

      XX a. pr. švilpukai molinukai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno rinkinių

      Keraminiai švilpukai, liaudyje dar vadinami molinukai, gimė puodžių dirbtuvėse. Juos lipdė ir vaikai, minkydami molį šalia suaugusiųjų. Tačiau, išdžiovinti saulėje ar ant šiltos krosnies, jie buvo trumpaamžiai, tad, vieniems subyrėjus, gamindavo kitus.
      Iš senosios tautodailės keramikos dirbinių švilpukus molinukus galima išskirti kaip atskirą grupę. Jų gamyba iki sovietinių laikų buvo gana plačiai paplitusi. Žaislus (tarp jų ir švilpukus) kaip prekes Lietuvoje pradėta gaminti maždaug XX a. trečiajame dešimtmetyje. Sustiprėjus žemės ūkiui, žmonėms atsirado galimybė vaikus kartais pradžiuginti ir pirktiniais žaislais. Švilpukai buvo parduodami per atlaidus arba turguose. Kartais pardavinėdavo patys gamintojai ar jų šeimos nariai, bet dažnai švilpukus meistrai parduodavo smulkiems prekybininkams, vadinamiesiems kromelninkams, o šie perparduodavo. Todėl tų pačių meistrų švilpukų buvo aptinkama įvairiose vietovėse. Garsūs to laikotarpio molinukų meistrai buvo T. Urvikis iš Viekšnių ( Mažeikių apskr.) ir Ermonas iš Radviliškio.
      Gražesnius, spalvingesnius ir įvairesnių formų švilpukus, skirtus parduoti, meistrai gamino dažnai būdami vyresnio amžiaus. Šis darbas reikalavo daugiau kruopštumo, kantrybės ir meilės. Kartu tai buvo ir papildomas pajamų šaltinis. Kartais meistrai pagamindavo tik pačias figūrėles, o dekoruoti palikdavo šeimos nariams. Mėgtos sodrios, ryškios spalvos. Figūrėlę dažydavo visą, kartais net keliomis spalvomis. Vyravo žalia, raudona, ruda, geltona, mėlyna spalvos. Dažnai puodžiai panašiomis spalvomis ir ornamentais puošė puodynes, ąsočius, gėlių vazonus.
      Meistrams buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas. Molinukų šonuose buvo išduriamos dvi, keturios skylutės. Pučiant ir jas dengiant abiejų rankų pirštais, išgaunama nuo trijų iki penkių garsų.
      1932 m. Viekšniuose ir 1936 m. Kaune buvo surengti puodžių kursai. Jų dalyviai mokėsi ne tik įvairių formų puodus lipdyti, bet ir švilpukus gaminti.
      Pagrindiniai švilpukų gaminimo centrai buvo įsikūrę: Žemaitijoje – Radviliškyje, Raseiniuose, Viekšniuose ir Židikiuose (Mažeikių apskr.); Aukštaitijoje – Pasvalyje, Ukmergėje; Suvalkijoje – Prienuose; Dzūkijoje – Alytuje, Merkinėje. Tačiau iš dviejų pastarųjų regionų švilpukų išlikę nedaug.
      Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno rinkiniuose švilpukų molinukų yra apie 500 vienetų. Šiame rinkinyje gausiausia A. Žmuidzinavičiaus kolekcija (271 vnt.). Ji buvo perduota muziejui 1937 metais. Dalis švilpukų į muziejų pateko iš įvairių ekspedicijų ( iš V. Bičiūno vadovaujamos 1927 m., iš B. Buračo ir V. Kuprevičiaus – 1936 m., iš archeologinės-etnografinės – 1931 m. ir kitų). Po kelis švilpukus įgyta iš Kauno miesto muziejaus, iš Lietuvių dailės draugijos rinkinių.

      Parengė Gražina Daunienė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 6
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.