Lidija Meškaitytė

Vardas Lidija
Pavardė Meškaitytė
Profesija dailininkas, akvarelininkas
Gimimo data 1927-12-30

Išsami biografija

Dailininkė akvarelininkė. Gimė 1927 m. gruodžio 30 d. Antšvenčiuose (Jurbarko r.), mirė 1993 m. liepos 31 d. Jurbarke.
Tėvai – rytprūsių lietuvninkai valstiečiai Jonas Meškaitis ir Anė (Barkšaitytė) Meškauskienė.

Dailininkė mokėsi Smalininkų vidurinėje mokykloje. Dar mokykloje mokytojai pastebėjo Lidos gebėjimą piešti, leido jai marginti sąsiuvinių pakraščius (čia ji dažniausiai kopijuodavo iš knygų vaizdelius, aktorių portretus). Dailininkei teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo baisumus, palikti mylimą tėvų sodybą, kęsti skurdą. Jaunystėje ji patyrė fizinę traumą, ilgai negalėjo vaikščioti, silpnos sveikatos buvo visą likusį gyvenimą. Nuo vaikystės iki senatvės gyveno senoje tėvų sodyboje Antšvenčiuose. Nuo 1952 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose. Ją pastebėję lietuviai dailininkai (B. Jacevičiūtė, K. Abramavičius), susižavėjo jos darbais ir skatino toliau kurti. 1966 m. L. Meškauskaitė buvo priimta į Liaudies meno draugiją, dalyvavo jos rengiamose parodose.
L. Meškaitytė – savamokslė dailininkė. Nutapė peizažų, kaimo vaizdų, portretų, natiurmortų. Iš pradžių kopijuodavo atvirukus ar žurnalų iliustracijas, o vėliau ėmėsi ir akvarelės. Kūrinių pasaulis mikroskopinis, jautriai perteiktas realizmas. Unikaliose akvarelinėse miniatiūrose savamokslė tapytoja išreiškė savo dvasios stiprybę, autentišką meninę pasaulėjautą. Jos menas formavosi vienumoje, be profesionaliosios dailės pažinimo ir išorinio pasaulio įtakų. Gyvenimas senoje sodyboje, tarp medžių ir miškų, šalia tekančio upelio buvo nepaprastai reikšmingas savamokslės dailininkės asmenybės ir kūrybos formavimuisi: mažuose paveikslėliuose ji piešė paukščius, vabalėlius, uogų kekes, subtilaus grožio miniatiūrose preciziškai atvaizdavo gimtojo Antšvenčių kaimo gamtą, taikliai atkūrė gimtosios sodybos aplinką. Sukurtas tylos ir ramybės kupinas pasaulis, apgaubtas šviesa ir dvasingumu.
Iš prigimties linkusi dirbti preciziškai, pedantiškai ir tiksliai, J. Meškauskaitė greitai užčiuopė miniatiūros komponavimo, potėpio, plastinio vaizdo, meninės visumos sukūrimo niuansus. Dailininkės kompozicijoms būdinga tvirta plastinė erdvių struktūros sąranga, aiški, apgalvota kompozicija, konkretus piešinys. Ypač apgalvota ir išjausta spalvinė dermė, padedanti menininkei kurti miniatiūrinio peizažo erdvę. Vieną miniatiūrą dailininkė tapydavo kelias savaites ar net mėnesį. Dailininkė eidavo į laukus, ieškodavo tinkamo motyvo ir čia pat, atsisėdusi ant ežios, pradedavo darbą.
Darbai pasižymi autorine akvarelės technika, mažyčiu formatu, meistryste.
Brandžiausi J. Meškauskaitės darbai sukurti po 1970 metų. Brandžiausiose peizažinėse miniatiūrose, turtėjant koloristiniams niuansams, rūpi jau ne tik perteikti matomą vaizdą, bet ir apčiuopti konkretaus momento nuotaiką („Žibutės“, „Dobilėliai“). Miniatiūrose nėra realaus veiksmo, bet jos alsuoja neįtikėtina gyvastimi („Užžėlęs kanalas“, „Apkasai“). Natūros dekoratyvumą, savotišką ritminį spalvos ir kompozicijos vertikalių muzikalumą Meškaitytė pamato bei išryškina miniatūrose „Sakinimas“, „Pavasaris miške“.
Pagal dailininkės darbelius buvo išleistos kelios atvirukų serijos: „Gimtasis kaimas“ (1958), „Gėlės“ (1962). Lietuvos dailės muziejaus saugomi darbai: „Pirmoji žaluma“, „Lelijos žydi“, „Pašventys“, „Gelgaudų pilis“ ir kt.

Šaltiniai

Lietuvos dailės muziejaus dailininkų duomenų bazė, http://www.ldm.lt/LDMDailininkai/DBaze/Straipsniai/658_s.htm (žiūrėta 2012 04 23).