Skulptorius. Gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių k. (dabar Kretingos r.), mirė 1993 m. liepos 10 d. Paryžiuje (Prancūzija); palaidotas Grūšlaukės k. (Kretingos r.) kapinėse.

1942–1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947–1948 m. studijavo skulptūrą Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, Aleksandro Marčiulionio studijoje. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių, studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje pas Ossipą Zadkine'ą.
1973–1988 m. vadovavo skulptūros studijai Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre. 1977–1981 m. dėstė Europos meno akademijoje Tryre (Vokietija). 1983 m. vadovavo UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Dėstė vasaros akademijose Vokietijoje (Vadgasene, 1988 m.), Prancūzijoje (Andée, 1989 m.).
Dailininkų namų Paryžiuje narys.
Publikuoti dailininko laiškai „Antano Mončio susirašinėjimai. Per toli gyvenu“ (sudarytoja D. Zovienė, B. Turauskaitė, 2015 m.).
Sukūrė religinio siužeto kūrinių („Šv. Juozapas“, 1951 m.; „Kelių Madona“, 1952 m.), antkapinių paminklų (V. Rakštytės‑Karvelienės, 1954 m.; O. Greimas, 1983 m.), abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų („Fantasmagorija“, 1957 m.), konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų („Begalinis“, 1970 m.; „Vandens nešėja“, 1977 m.; „Pamokslininkas“, 1983 m.), reljefų, švilpių, kaukių. Naudojo įvairias medžiagas (medį, akmenį, metalą, molį, atliekas, rastus daiktus) ir techniką. Iliustravo knygų (O. Milašiaus „Lietuviškos pasakos“, 1972 m.; A. J. Greimo „Apie dievus ir žmones“, 1979 m.), sukūrė scenovaizdžių, piešinių, akvarelių. 
Parodose dalyvavo nuo 1951 m.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Šv. Marcelijaus bažnyčioje Lane (Prancūzija). 
1999 m. Palangoje atidaryti A. Mončio namai-muziejus, kur saugomas dailininko palikimas, rengiamos įvairios parodos.