Lenkijos ir Lietuvos politinis ir karo veikėjas. Gimė 1746 m. vasario 4 d., mirė 1817 m. spalio 15 d. Zoloturne.

Generolas leitenantas (1792).

1755–1760 m. mokėsi pijorų kolegijoje Liubešive (Ukraina), 1765–1769 m. – Varšuvos kadetų korpuse, 1769–1774 m. tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje.

Dalyvavo 1775–1783 m. JAV nepriklausomybės kare (vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui). 1784 m. sugrįžo į Lenkiją, 1789 m. paskirtas jos kariuomenės brigados vadu. Pasižymėjo per 1792 m. karą su Targovicos konfederaciją remiančia Rusija (vadovavo Rusijai).

Konfederatams įsitvirtinus valdžioje atsisakė tarnybos ir išvyko į Saksoniją. 1793 m. pr. Paryžiuje nesėkmingai tarėsi su Prancūzijos revoliucionierių vyriausybe dėl pagalbos Abiejų Tautų Respublikos rengiamam sukilimui. Vienas 1794 m. sukilimo organizatorių.

1794 m. kovą Krokuvoje paskelbtas sukilėlių ginkluotojų pajėgų vyriausiuoju vadu diktatoriumi. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius 1794 m. gegužę paskelbė „Polanieco universalą“. 1794 m. spalį mušyje sužeistas pateko į Rusijos nelaisvę. Kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. paleistas.

Gyveno JAV, vėliau Prancūzijoje. Dalyvavo kuriant lenkų regionus, bet Napoleonui I nesutikus remti ATR nepriklausomybės atkūrimo, atsisakė siūlomos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje, nepasitikėdamas nesutiko bendradarbiauti ir Napoleonui I 1806 m. sudarius Lenkijos atkūrimo planą.

Save laikė lietuviu, laiškuose (1790) pabrėždavo esąs Lietuvos Dižiosios Kunigaikštystės pilietis.

1819 m. T. Kosciuškos palaikai iš Šveicarijos (ten gyveno nuo 1815) buvo atvežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje.