Paieškos kriterijai:

  • Autorius: Simonas Čechovičius
 
Objektai surūšiuoti pagal
     
  • Sūnaus palaidūno lėbavimas

    Sūnaus palaidūno lėbavimas, XVIII a. I p.

    Simonas Čechovičius

    Kūrinyje vaizduojama Senojo Testamento scena, pasakojanti apie vieną iš sūnaus palaidūno gyvenimo epizodų – turtų švaistymą pramogaujant. Kompozicijos centre pavaizduotas apvalus stalas, prie kurio sėdi pagrindinis veikėjas, apsuptas laisvo elgesio moterų. Kairįjį kraštą rėmina draperijos fragmentas.

  • Švč. Mergelė Marija liepia Keršto angelui nuleisti kalaviją

    Švč. Mergelė Marija liepia Keršto angelui nuleisti kalaviją, XVIII a. I p.

    Simonas Čechovičius

    Eskize pavaizduota scena, susijusi su Vilniaus maru. Kompozicija padalinta į dangiškąją ir žemiškąją sferas. Dangiškos dalies dešinėje debesies „soste“ sėdi Švč. Mergelė Marija. Dešine ranka ji stabdo kairėje įkomponuotą angelą, traukiantį kalaviją, o kairėje laiko sulaužytas Dievo rūstybės strėles. Apatinėje sferoje įkomponuotos maro aukų – suaugusiųjų ir vaikų – figūros. Ekspresija pasižymi angelo ir mirusiųjų figūros. Angelas čia yra Dievo valios, jo siunčiamos bausmės vykdytojas, kurią sustabdo Švč. Mergelė Marija, išklausydama žmonių maldas. Temos požiūriu piešinys susijęs su Vilniaus Antakalnio bažnyčioje esančiais kūriniais „Maloningoji Švč. Mergelė Marija“ ir „Maras Vilniuje 1710 metais“, nutapytu 1761 m., tačiau S. Čechavičius  pasirinko visai kitą ikonografinį sprendimą. Nėra žinoma, kuriam paveikslui eskizas galėjo būti padarytas, neaiškus ir pirmavaizdis. Čechavičiaus mokytojo Maratto kūrybos kontekste aptikta keletas panašios temos grafinių darbų: graviūra „Šv. Karlas Boromėjus meldžia išlaisvinti nuo maro Milaną“, atlikta pagal italų dailininką Domenico Cerrini (1609–1681), ir piešinys „Šv. Rozalija užtaria maro aukas Palestrinoje“, kuris darytas paveikslui, nutapytam po maro protrūkio Palestrinoje 1656 m. Šiose kompozicijose atpažįstamos tik detalės, kurias S. Čechavičius galėjo panaudoti –  pirmoje graviūroje regimas skriejantis angelas su ilgu ištrauktu kalaviju, o ypač panašiai traktuota viena iš gulinčiųjų aukų figūrų. Antrajame piešinyje šv. Rozalija taip pat kreipiasi į angelą su kalaviju, įkomponuotu viršutinėje piešinio dalyje.

     

    Iš straipsnio: Vasiliauskienė, Aušra. „Simono Čechavičiaus (1689–1775) piešiniai iš Rokiškio dvaro kolekcijos: nuo šventųjų iki palaidūnų“ // Excellentia virtutum: šventieji Lietuvos kultūroje: mokslo straipsnių rinkinys / sudarytoja Asta Giniūnienė. Vilnius, 2019, p. 124–126.

  • Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų

    Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų, XVIII a. I p.

    Simonas Čechovičius

    Kompozicijos dangiškoje sferoje kaip įprastai pavaizduota kylanti Dievo Motina, apačioje, uolos fone, matyti karsto fragmentas, tačiau nėra susirinkusių apaštalų. Palyginti su Lenkijoje esančiais šio siužeto atvaizdais, akivaizdu, kad eskizas pieštas kūriniui, esančiam Obros bažnyčioje (XVIII a.): tapyto paveikslo kompozicijoje panašiai traktuota Marijos debesyse grupė, bet svarbiausia – žemiškoje sferoje prie tuščio karsto taip pat nėra susirinkusių apaštalų, kairiajame šone, kaip ir eskize, matomas uolos masyvas bei tolimesnis kalvoto peizažo motyvas. Paveikslą dar papildo virš Marijos sklandantys putti. Obros atvaizdui dailininkas darė ne vieną eskizą – tai rodo Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas piešinys, kuriame pavaizduota beveik identiška kompozicija, skiriasi tik Mariją lydinčios angelų grupės traktavimas. Reikia pasakyti, kad dailininkui priskiriamose Ėmimo į dangų kompozicijose, esančiose Kelcų bei Tyčyno bažnyčiose, labai panašiai traktuojama Marijos su angelais grupė, tačiau šiuose atvaizduose dalyvauja ir apaštalai.

    Čechavičiaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužetų interpretacijai įtakos turėjo Gvido Renio (Guido Reni,  1575–1642) ir mokytojo Karlo Maračio (Carl Maratti, 1625–1713) darbai. Dailininko kūrybos tyrinėtoja Oranska šias kompozicijas, ypač Kelcų, lygina su esančiu Genujos Šv. Ambraziejaus bažnyčioje. Renis čia pavaizdavo dangiškąją ir žemiškąją sferas, tačiau skirtumas tas, kad Marijos rankos sudėtos ant krūtinės, o Čechavičiaus kūriniuose jos plačiai išskleistos į šalis. Kaip galimą šio gesto pirmavaizdį autorė įvardija  Maračio „Nekaltojo Prasidėjimo“ paveikslą (apie 1688 m.) iš Romos Santa Maria del Popolo bažnyčios, tačiau akivaizdžios rankų padėties traktavimo sąsajos ir su kitais, net dviem paties Renio kūriniais, nutapytais 1637 ir 1642 m. (3 pav.). Tarandaitė nurodo dar tikslesnį, grafinį pirmavaizdį, kuriuo dailininkas galėjo tiesiogiai pasinaudoti – to paties Maračio vario raižinį, saugomą Metropoliteno muziejuje ir kt. Tai neabejotinai artimiausia Čechavičiaus piešiniui kompozicija.

     

    Iš straipsnio: Vasiliauskienė, Aušra. „Simono Čechavičiaus (1689–1775) piešiniai iš Rokiškio dvaro kolekcijos: nuo šventųjų iki palaidūnų“ // Excellentia virtutum: šventieji Lietuvos kultūroje: mokslo straipsnių rinkinys / sudarytoja Asta Giniūnienė. Vilnius, 2019, p. 119–121.

  • Šv. Gertrūda

    Šv. Gertrūda, XVIII a. I p.

    Simonas Čechovičius

    Mažai abejonių, kad eskizas „Šv. Gertrūda“ darytas Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios šoninio altoriaus paveikslui, taip pat atvaizdui, buvusiam Podhorcų (Podhorce) rūmuose (neišliko). Lyginant piešinį ir abu tapytus beveik identiškus paveikslus, akivaizdus bendrosios kompozicijos tapatumas: kairėje pusėje įkomponuota šventoji, vilkinti vienuolės abitą, suklupusi ant laiptelių priešais sėdintį Kristų. Jėzus pavaizduotas kiek aukščiau, sėdintis ant debesų. Kompoziciją papildo Čechavičiaus daug kur mėgta vaizduoti charakteringa angelo, laikančio pastoralą, figūra už šventosios nugaros ir nuolatiniai barokinių kompozicijų palydovai – žaismingi putti. Tačiau tapybiniame variante kai kurios detalės buvo pakeistos – eskize Jėzus dešine ranka rodo į šv. Gertrūdos krūtinę, kur širdis, o paveiksle jis pats teikia jai širdį. Taip pat tapytame paveiksle angelas jau neturi knygos, pavaizduotos eskize, ir dešiniajame kampe išraiškingą su draperija „žaidžiantį“ angeliuką, kurį Čechavičius yra pavaizdavęs ne viename savo paveiksle, pakeičia du santūresni. Jėzus ir širdies motyvas nurodo, kad atvaizde išreiškiamas šventosios ryšio su Kristaus širdimi aspektas. Šv. Gertrūda Didžioji buvo viduramžių mistikė, jos vizijinių patirčių, emocionalių išgyvenimų ir apmąstymų kontekste vieną kertinių vietų užėmė Švč. Jėzaus Širdis, suimanti visą žmogišką ir dievišką meilę. Šventosios raštai daug prisidėjo prie Švč. Jėzaus Širdies kulto sklaidos Baroko laikotarpiu.

     

    Iš straipsnio: Vasiliauskienė, Aušra. „Simono Čechavičiaus (1689–1775) piešiniai iš Rokiškio dvaro kolekcijos: nuo šventųjų iki palaidūnų“ // Excellentia virtutum: šventieji Lietuvos kultūroje: mokslo straipsnių rinkinys / sudarytoja Asta Giniūnienė. Vilnius, 2019, p. 121–122.

  • Sūnaus palaidūno sugrįžimas

    Sūnaus palaidūno sugrįžimas, XVIII a. I p.

    Simonas Čechovičius

    Kūrinyje vaizduojama populiari Senojo Testamento scena, pasakojanti apie sūnaus palaidūno sugrįžimą pas tėvą. Kompozicijos centre įkomponuotas prie suklupusio sūnaus palinkęs tėvas, šalia, kairiau, būriuojasi kiti susirinkę scenos stebėtojai. Fone kairėje – architektūrinis fragmentas, dešinėje – peizažo fragmentas su dar dviem figūromis, laikančiomis drabužius.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 5
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1