« Atgal

Adelės Velykienės tapyba virtualioje parodoje „Kad viskas žydėtų“

 

Adelės Velykienės (1928–1982) tapybos paroda "Kad viskas žydėtų"

„Gimiau aš Ringailių kaime 1928 m. Sodyba mūsų graži buvo. Mano tėviškė ‒ vienos gėlės, darželiai... Mes su seserimis jas prižiūrėjome. Labai gražios gėlės! O kai jaunimas sueidavo, tai šokdavome. Labai smagu buvo! O už tvoros tokia kaimynė gyveno. Kai ji dainuodavo, tai gražu būdavo ‒ aš klausydavau ir klausydavau. /.../ Kai aš piešiu dabar tėviškę, tai, ko neatmenu, savaip padarau, kad gražu būtų. Aš noriu, kad viskas žydėtų!",‒ pokalbyje su etnologe Aušrele Kargaudiene 1981 m. rugsėjo mėn. sakė naivistė Adelė Velykienė.

Kaune A. Velykienė apsigyveno pokario metais. Čia ji mokėsi iš pradžių meno, vėliau prekybos mokykloje, ištekėjo, augino vaikus, dirbo, po sunkios ligos, 1980 m. pradėjo tapyti. „Pirmųjų darbų nerodžiau. Gal negeri, negražūs, nepatiks?.. Bet kartą netyčia pamatė sūnus, būsimasis dailininkas. Jis pasakė: „Piešk, mama." Ir piešiu. Vienas pirmųjų darbų, kurį ant sienos pasikabinau, buvo „Autoportretas su anūke". Ten aš myliu anūkėlę Laurą, [o] ji myli močiutę. /.../ Kam pelytė kampe? Maža pelytė kampe todėl, kad taip sugalvojau. Reikia mažam ko nors gražaus, mažo... Tada saulėgrąžos žydėjo. Irgi nupaišiau. Pagalvojau ‒ tiks. Čia mes abi sode. Mes visi šiame name gyvename: sūnus su marčiuke Jolanta ir anūkėle viršuje, o mes su vyru ir sūnumi, kuris bus dailininku ‒ apačioje. O marčiukė irgi dailininke bus, įstojo į institutą. Tai ji pro langą paveiksle „Švenčių dieną" žiūri. Ji dažnai taip mėgsta žiūrėti,"‒pasakojo menininkė.

Netikėtai po sunkios ligos įsižiebusi kūrybinė A. Velykienės kibirkštis džiugino pačią tapytoją bei jos artimuosius labai neilgai, vos porą metų iki tautodailininkės mirties 1982-aisiais. Liko 45 darbai, kuriuose išties žydi ne tik gėlės, augalai, bet ir viskas aplinkui. Ypatinga reikšmė tautodailininkės darbuose tenka šeimos ryšiams, namų šilumai. „Gal /.../ reiktų tankiau į gamtą išvykti, bet namie taip ramu,"‒ sakydavo Adelė.

Tas namų ramybės ir meilės šeimynykščiams jausmas trykšta iš kiekvieno kūrėjos paveikslo, kaip ir meilė gyvenimui, žavėjimasis jo spalvomis, įvairove, kaimo šventėmis, lauko darbais. Jos darbuose tiek emocinės ekspresijos, tiek spalvos ir ritmo dinamikos, tiek fantazijos laisvės, kad iš pirmo žvilgsnio patys paprasčiausi siužetai (kambariniai ir lauko augalai, etnografiniai tėviškės vaizdai ir Kauno architektūriniai peizažai, pajūrio ir stovyklaviečių pramogos ir pan.) stebina nuotaikos perteikimo įtaigumu, užkrečia gyvenimo džiaugsmu ir noru juo dalytis su savo mylimais žmonėmis, noru burtis draugėn ir džiaugtis visiems kartu.

Žiūrėti parodą

https://cdm.limis.lt/virtualios-parodos/-/virtualExhibitions/view/30916854