Eduardas Juchnevičius

Vardas Eduardas
Pavardė Juchnevičius
Profesija grafikas, poetas, tapytojas
Gimimo data 1942-01-03

Išsami biografija

Grafikas, tapytojas, poetas. Gimė 1942 m. sausio 3 d. Vanaginės vs. (Radviliškio r.), mirė 2011 m. rugpjūčio 19 d. Šiauliuose.
1959–1961 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas), 1963–1968 m. – grafiką ir dailės pedagogiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1968 m. dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje.

Nuo 1978 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1968 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Lenkija, Vengrija, JAV, Italija, Austrija, Australija ir kt.). Surengė per 20 asmeninių parodų, daugiausia Šiauliuose, taip pat Vilniuje (1974, 1977), Jelgavoje (1978, Latvija), Rygoje (1987, Latvija), Klaipėdoje (2001) bei Austrijoje ir Vengrijoje (1988).

Kūrė grafikos, tapybos, literatūros srityse: tapė, liejo akvareles, piešė, kūrė pasteles, monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, ekslibrius, iliustravo knygas, rašė poeziją. Kūryba savo turiniu ir formomis yra provokatyvi. Nuosekliai gvildeno civilizacijos ir tautos istoriją („Prūsų nukryžiavimas“, 1968; „Kunigaikštis Mindaugas“, 1971), žmonių santykių, erotikos, būties problemas. Kūriniuose autoriaus fantazija persipina su buitimi, mitologija, istorija, tačiau dominuojantis motyvas ir tema yra žmogus.

7-8 deš. sukūrė didelio formato linoraižinių ciklų, kuriems būdingas konstruktyvus, stilizuotas piešinys, juodos ir baltos spalvos deriniai. Architektoniškose kompozicijose dominuoja žmogaus figūra, įgyjanti apibendrintą ir simbolinę prasmę. Kūriniuose vyrauja metaforiškas pasakojimas, gausu įvairios atributikos, asociatyvių detalių, ypač dažnas šarvų, kaukolės, kaukės įvaizdis. Plastinė raiška turi neoklasikos ir pokubizmo, siurrealizmo stilistinių bruožų („Protas perspėja jausmus“, „Veidrodis“, „Pasimatymas“ – visi 1976; „Erotikos Nikė“, „Žvėris narve“, „Beprotė Morta“ – visi 1977). 9-10 deš. autorinės cinkografijos technika atliktuose estampuose atsiranda ironija, groteskas. Pasikartoja moralinio nuosmukio tema. Kompozicijose randasi vis daugiau įvairaus dydžio figūrų, piešinys tampa detalesnis (ciklas „Dykūnų puota“, „Medūza aplanko puotaujantį dykūną“, „Daiktų epigonas“ – visi 1985; „Saulės riteris“, 1991).

Tapybos darbuose gvildeno tas pačias temas, jie pasižymi kontrastingu, ryškių spalvų koloritu, stambiomis spalvinių dėmių plokštumomis.  

Sukūrė gipso reljefą Šiaulių metrikacijos biurui, iliustracijų žurnalams „Nemunas“, „Švyturys“, „Moksleivis“, išraižė ekslibrių (Vincas Kisarauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, abu 1975 m.). Parašė dramų, išleido eilėraščių rinkinių („Vilkolakiai“, 1988; „Šv. Roko šuo“, 1996; „Prūsijos krikštai, Treblinka-2“, 2000).

2017 m. išleista monografija „Eduardas Juchnevičius“ (Kultūros barai).

Įvertinimas:

1986 m. Talino grafikos trienalės Didysis prizas;

2010 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje (buvęs Modernaus meno muziejus).

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Apdovanojimai

Kiti apdovanojimai Talino trienalės Didysis prizas, 1986 m.
Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Andriuškevičius A., Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.