• Dailininko A. Žmuidzinavičiaus pedagoginė veikla. Kauno meno mokykla 1926–1940

    Dailininko A. Žmuidzinavičiaus pedagoginė veikla. Kauno meno mokykla 1926–1940

    Poreikis Lietuvoje turėti meno mokyklą atsirado jau XX a. pr., kai 1918 m. atsikūrusi Lietuvių dailės draugija iškėlė mintį Vilniuje steigti Dailės akademiją, kurios vedėju buvo numačiusi dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Lenkijai okupavus Vilnių, šių planų teko atsisakyti, o veiklą perkelti į Kauną. Čia 1920 m. pradėti organizuoti Aukštieji piešimo kursai, 1922 m. dailininko Justino Vienožinskio iniciatyva reorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Šiemet sukanka 100 metų nuo Kauno meno mokyklos įkūrimo. Ši institucija paklojo svarbiausius nacionalinės dailės pamatus, išugdė ryškiausias XX a. dailės asmenybes, o tarpukariu buvo pagrindinė dailininkų ir dailės mokytojų rengimo vieta. Tarp žymiausių Kauno meno mokyklos mokytojų 1926–1940 m. piešimo, akvarelės bei tapybos mokė ir dailininkas A. Žmuidzinavičius. Šioje virtualioje parodoje trumpai pristatomos A. Žmuidzinavičiaus sąsajos su Kauno meno mokykla bei eksponatai, kurie yra saugomi A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune. Fotografijose išvysime A. Žmuidzinavičių su mokyklos studentais klasėje, išvykose, su kolegomis pedagogais.

    1922–1924 m. A. Žmuidzinavičius Lietuvos šaulių sąjungos pavedimu lankėsi JAV, todėl prie Kauno meno mokyklos veiklos prisidėjo tik 1926 m. sausį, kai priėmė kvietimą dirbti etatiniu piešimo mokytoju. Mokytojų taryba jo kandidatūrai pritarė, o Švietimo ministerija patvirtino. Mokytojų taryba, sudaryta iš mokyklos pedagogų, spręsdavo įvairiausius klausimus. Posėdžių metu buvo svarstomas būsimų mokinių priėmimas, esamų perkėlimas į aukštesnį kursą, mokymo programų turinys. Vos pradėjęs dirbti, A. Žmuidzinavičius įsitraukė į mokytojų tarybos veiklą, nevengdavo tarti savo žodžio, dalydavosi įžvalgomis ir pasiūlymais, kaip būtų galima pagerinti mokyklos veiklą, kartu su kitais mokytojais dalyvaudavo egzaminų ir mokinių darbų vertinime.

    Tarpukario laikotarpiu mokykla neišvengė neramumų, keitėsi jos direktoriai, struktūra ir statusas. Vienas tokių neramumų – direktoriaus rinkimai 1927 m. pabaigoje, sukėlę aršias diskusijas ir konfliktus tarp tuometinio direktoriaus K. Sklėriaus ir mokytojų tarybos. Galiausiai švietimo ministras direktoriumi paliko dailininką K. Sklėrių. 1929 m. mokykloje įvyko dar didesnis skandalas – mokinių streikas. Iš mokyklos teko trauktis A. Žmuidzinavičiui P. Kalpokui, I. Šlapeliui, V. Didžiokui, J. Zikarui, V. Dubeneckiui ir kt. Švietimo ministerijos buvo parengta nauja reforma, nurodanti, kad mokyklos darbo planą, mokymo programą, egzaminų tvarką ir mokinių įvertinimo būdą nustato švietimo ministras. Vis dėlto gana greitai didžioji dalis mokytojų ir mokinių buvo priimti atgal.

    1938 m. Meno mokyklą vėl norėta reformuoti. Į komisiją įėjo I. Šlapelis, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, J. Zikaras ir V. Didžiokas. Komisija parengė naują statuto projektą kartu su studijų programa, pagal kurią Meno mokykla turėjusi tapti aukštąja mokykla. 1939 m. po nedidelių pataisymų naujas statutas buvo priimtas. 1940 m. Kauno meno mokykla reorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą.

    1922–1929 m. laikotarpiu Meno mokykloje veikė parengiamasis, bendrojo lavinimo ir specialusis skyriai. Bendrai visų mokytojų nuspręsta piešimą laikyti pagrindine gamtos pažinimo ir dailės studijavimo disciplina. Be piešimo, po 4 valandas per savaitę buvo skiriama akvarelei, braižybai, perspektyvai, ornamentikai, meno istorijai bei grafikos disciplinoms. Po 1929 m. pertvarkos liko bendrasis ir specialusis skyriai. Etatiniu mokytoju buvo laikomas mokytojas, turėjęs ne mažiau kaip 12 savaitinių pamokų. Šį reikalavimą A. Žmuidzinavičius įvykdydavo, nes per visus darbo metus jo piešimo pamokos sudarydavo nuo 14 iki 16 akademinių valandų, o tapybos ar akvarelės – 2 akad. valandas. Kadangi A. Žmuidzinavičius dėstė tiek bendrajam, tiek specialiajam kursams, per jo, kaip mokytojo, „rankas praėjo“ ne viena dešimtis mokinių, kurie vėliau dirbo meno srityje, tapo žymiais menininkais. Tarp jų J. Buračas, V. Šleivytė, R. Kalpokas, L. Vainekytė, V. Palaima, L. Katinas, M. Katiliūtė, J. Kėdainis, P. Gudynas, V. Mackevičius, A. Kučas, B. Mingilaitė, E. Survila, B. Valantinaitė, A. Peldavičiūtė, P. Steponavičius, V. Vaitiekūnas, G. Kindurytė, E. Pazukienė, J. Aleknavičius, P. Tarabilda, V. Petrulis, K. Buivydas, R. Matuzonytė, L. Šlapelienė, J. Vainauskas, A. Sirutytė ir kt.

    Pats A. Žmuidzinavičius apie savo darbo pradžią Kauno meno mokykloje atsiminimuose rašė: „O kadangi aš savy jaučiau daug jėgų ir pasiryžimo ką nors gero kraštui nuveikti, tai nuo darbo niekada neatsisakydavau. Ėjau, kur tik maniau, kad galiu būti naudingas. [...]. Man, šiaip ar taip pedagogui, dirbti su jaunimu mokykloje – tikras malonumas“. A. Žmuidzinavičius Kauno meno mokykloje išdirbo 14 metų, nesiveldamas į mokyklą krečiančius skandalus, tačiau tvirtai reikšdamas savo nuomonę, nepailstamai ugdęs jaunąją kartą ir visuomet likęs aktyviai kuriančiu menininku.


    Parengė Daina Zozaitė

Aktualios parodos