Ieškoti

Pvz., gamta, Čiurlionis, Bažnyčia

   
  • Čiurlionis ir fotografija

    Čiurlionis ir fotografija

    Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijų albumėlyje „Anapa“ suklijuotos 1905 metų vasaros fotografijos, darytos Kaukazo kalnų papėdėje, šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, Anapoje, kur Čiurlionis lankėsi kartu su mecenatų Volmanų šeima. Šios kelionės po Kaukazą ir Krymą metu M. K. Čiurlionio sukurtos įvairaus formato nuotraukos vėliau paties menininko buvo suklijuotos į nedidelį albumėlį, ant kurio drobinio viršelio autorius paliko įrašą „Anapa. 1905.“.
    Albumėlyje yra 48 fotografijos, 39 – priskiriamos M. K. Čiurlioniui. Dailininkas užfiksavo Juodosios jūros pakrantės vaizdus, burines valtis, vietinius gyventojus, jų buitį, kapines ir kitus objektus. Albumėlyje sudėtos ne tik kelionės vaizdų nuotraukos, užfiksuota supusi gamta, sutikti žmonės, o taip pat bendrakeleivių įamžintas Kaukaze viešėjęs M. K. Čiurlionis.
    Nuotraukos leidžia žiūrovui paties dailininko akimis pamatyti tuos vaizdus ir aplinką, kuri jį įkvėpė kūrybai, atsiskleidžiančiai dviejų jūrų peizažų – Baltijos ir Juodosios – įspūdžių palyginimais bei interpretavimais. Vėliau šie įspūdžiai atgijo tapybos darbuose bei žodžio kūryboje.
    Kokiu fotoaparatu M. K. Čiurlionis fotografavo 1905 m. nėra žinoma, tačiau menininko sesuo Jadvyga Čiurlionytė savo prisiminimuose rašo apie brolio Povilo parsivežtą fotoaparatą „Kodaką“, kuriuo jis fotografuodavo. Šie sesers prisiminimai tampa nuoroda į galimas prielaidas apie paties Čiurlionio naudotą fotografijos techniką.
    Fotografijų iš „Anapos“ albumėlio fotokopijos, pastarajame dešimtmetyje, sulaukė išskirtinio dėmesio M. K. Čiurlionio kūrybos kontekste. Jos eksponuojamos ne tik Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, tačiau ir užsienio retrospektyvinėse bei kitose menininko kūrybai skirtose parodose.

     
  • Jolantos Janavičienės keramika

    Jolantos Janavičienės keramika

    Jolantos Garolytės-Janavičienės keramika

    Jolanta Garolytė-Janavičienė gimė 1929 m. Kaune. Jos tėvas buvo garsus lietuvių aviatorius Jeronimas Garolis, o motina – senos rusų dvarininkų giminės palikuonė. Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, su šeima pasitraukė į Vokietiją, o vėliau, 1949 m., įsikūrė Australijoje. 1953 m. ištekėjo už Jurgio Janavičiaus ir susilaukė trijų vaikų.
    Jolanta Janavičienė studijavo Ecole des Arts et Metiers meno mokykloje Freiburge, Vokietijoje, taip pat gilino keramikos žinias Sidnėjaus meno mokykloje, o vėliau tęsė keramikos meno studijas Romoje. Yra nemažai surengusi personalinių parodų Australijoje, Londone, Nepale. Nuo 1991 iki 2009 m. yra surengusi 9 personalines parodas Lietuvoje. Dalyvavo Val-lauris (Pietų Prancūzijoje) ir Faenza (Italijoje) įvykusiose Tarptautinėse keramikos parodose. Jolantos Janavičienės kūryba neapsiribojo vien tik keramika, ji taip pat tapė guašu, liejo akvarele, kūrė bronzines skulptūras, dėstė dailę didžiausiame Sidnėjaus moterų kalėjime ir aktyviai dalyvavo Australijos meniniame gyvenime.
    Jolantos Janavičienės kūrybos diapazonas platus – nuo dekoratyvinių skulptūrų, meninių objektų iki dekoratyvinių indų. Jos novatoriškas požiūris į keramiką ne vien kaip į taikomąjį, bet ir kaip į vizualųjį meną skatino ieškoti naujų meninių ir technologinių sprendimų, eksperimentuoti. Kūryboje yra išbandžiusi raku, juodosios keramikos degimo technikas. Jolantos Janavičienės kūryba pasižymi gyvybingumu, ekspresyvumu, laisvumu tiek dekoru, tiek forma. Darbai plastiški, organiški, tarsi atlikti vienu ypu, išryškintos molio plastiškumo savybės. Vyraujantys kūrybos motyvai – gamta, žmogaus figūra, veidas. Dekorui būdingas laisvumas, abstraktumas, juodos grafiškos linijos, spalvinės dėmės. Įvairiais kūrybos laiko tarpsniais kito menininkės kūrybinis braižas, bet visada jos darbuose išliko ekspresyvumo ir laisvumo pojūtis.

    Parengė Eglė Šidlauskaitė

     
  • Jonas Buračas (1898–1977). Iš etnografinių piešinių rinkinio

    Jonas Buračas (1898–1977). Iš etnografinių piešinių rinkinio

    Jonas Buračas gimė 1898 m. Sidarių kaime, Radviliškio rajone. Polinkį į meną, kaip ir jo brolis fotografas Balys Buračas, paveldėjo iš tėvo – vaikystėje mėgo drožinėti, piešti. J. Buračas 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje ir mokytojų kursuose, 1921–1927 m. Kauno meno mokykloje, aukštuosiuose piešimo kursuose, grafikos studijoje, 1929–1930 m. tobulinosi Paryžiuje, Berlyne, Rygoje grafikos srityje. Nuo 1936 m. dalyvavo parodose. Nors pasirinkta profesija – grafikas, didžią kūrybinės veiklos dalį dirbo tapybos srityje. Dailininko kūrybos ištakos siekia reikšmingą Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį.

    Virtualioje parodoje pristatomi religiniai objektai: geležinių ir medinių kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių bei stogastulpių piešiniai. Preciziškos miniatiūros, supažindinančios su smulkiosios sakralinės architektūros objektais, statytais dar XIX a., sukurtos J. Buračo 1919–1922 metais. Būtent šie piešiniai atspindi ankstyvąjį autoriaus kūrybos periodą. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyve saugomų J. Buračo piešinių, atliktų tušu ir plunksnele, iš viso 80 vnt.

    Religinės smulkiosios architektūros piešinius J. Buračas piešė dar nepradėjęs mokytis Kauno meno mokykloje. Todėl po piešinukais pasirašinėjo įvardindamas save „savamoksliu“. Išradingai integruodavo įrašus į piešinių kompozicijas. Taip autorius galėjo tapatintis ir su gamta. Kituose piešiniuose parašai atkartoja kryžiaus skersinio lygiagretumą arba užrašyti įstrižai objekto. Kartais parašydavo tik inicialus. Ankstyviausius piešinius pasirašinėjo nepilna pavarde ir vardu, vėlesnius pilnai. J. Buračas naudojo kaligrafinį šriftą su paraitymais, pagražinimais, kuris atspindi pagrindinio piešinio objekto formas, taip įsiliedamas į kompozicijos visumą. Autoriaus įrašuose – ir gimtojo krašto kryždirbių vardai, ir pavardės: Toleikis, Mikas Raugalas, Šlivinskas, Juozas Zigmantas.

    Piešinių skaitmeninių vaizdų pagrindą sudaro medinių kryžių piešiniai. Yra ir geležinių kryžių, jų viršūnių, taip pat kelios koplytėlės. Pagal objekto vaizdavimą galima išskirti šiuos piešinių tipus: religinis objektas, atvaizduotas popieriuje be aplinkos, su daline aplinka ir visiškoje gamtos apsuptyje.

    Rodomas miniatiūras pagal meninę raišką galima skirti į tris grupes: dekoratyvus piešinio charakteris, eskiziškas ir pasižymintis intensyviu brūkšniavimu. Pirmoji grupė – lakoniškame piešinyje tiksliai atkartota meninė forma, proporcijos, tikslus geometrinis piešinys. Antroji – reti užpildo, fono brūkšneliai, grafinės linijos ir tušavimas neintensyvus, nėra kontrastų, objekto apimtį išreiškia tikslus perspektyvinis piešinys. Trečias tipas – turtingas įvairių krypčių brūkšniavimas, sudarantis tamsius plotus, ryškius kontrastus ir stipriai dinamiškai išreikštą erdvinę perspektyvą. Šio tipo piešiniai atlikti preciziškai, kruopščiai ir tiksliai, todėl – realistiniai, dvelkiantys jaukumu ir spinduliuojantys sakralia liaudiškos ornamentikos šiluma.

    J. Buračas piešė Šiaulių, Ukmergės apskrities kapinėse, Kauno mieste. Didžioji dalis šioje parodoje rodomų skaitmeninių piešinių yra iš gimtojo Šiaulių krašto: Šiaulėnų, Šudaičių, Pakapės, Baltinės, Šilinių, Šaukoto kapinių.

    Virtuali paroda yra skirta dailininko Jono Buračo 120-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

    Monika Gineikienė

     
  • Paletė ir gyvenimas. Antanui Žmuidzinavičiui – 140

    Paletė ir gyvenimas. Antanui Žmuidzinavičiui – 140

    Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas iš žinomiausių peizažo meistrų. Taip pat aktyvus visuomenininkas, kovotojas, stovėjęs prie Lietuvos valstybingumo formavimosi pamatų, patyręs besikeičiančio laiko (politinių santvarkų) verpetus. Jo bendraminčiai, kolegos, draugai buvo ypatingos asmenybės, tautos inteligentijos žiedas: dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis, rašytoja, pedagogė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, dailininkas Petras Rimša, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, archeologas Tadas Daugirdas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis, gamtininkas Tadas Ivanauskas. Bendrauta su daugeliu to meto politikų, diplomatų, dailininkų, rašytojų, muzikų.
    Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų sukūrimo iki devyniasdešimties metų jubiliejaus sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai.
    Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų buvimas Paryžiuje, menų sostinėje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo, „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Pirmoji knyga „Lietuvos keliais“ išleista 1921 m. JAV. Dvi knygas išleido Lietuvos šaulių sąjunga – eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“ (1930) ir prisiminimų knygą „Priešui ir Tėvynei“ (1931). Autobiografinė knyga „Paletė ir gyvenimas“ išėjo 1961 metais.

     
  • VINCENTAS VASILIAUSKAS (1895-1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas

    VINCENTAS VASILIAUSKAS (1895-1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas

    Savamokslis menininkas Vincas Vasiliauskas (1895–1989) tapė pora savo gyvenimo pabaigos dešimtmečių, jau išėjęs į pensiją. Tik pradinį išsilavinimą turėjęs senolis jau buvo nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo sudėtingos biografijos dalį, nudirbęs, regis, visus įmanomus darbus: nuo krautuvininko, snaiperio iki mėsos kapotojo, pergyvenęs karą ir Sibirą, išauginęs vaikus ir anūkus. Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos. Menininkas paliko mums apie 400 darbų, iš kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.
    Apie ką V. Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tada, kai užpučia stiprus, gūžtis verčiantis vėjas, daugiausia išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų spalvų paletė.
    Žanrų prasme V. Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos – visa tai susilieja į persišviečiančius ažūrus. Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros, ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai pieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.
    Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jos kūrybingai niuansuojamos. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza en face, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norima labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti.
    Atskirai minėtini, V. Vasiliausko žmonių figūros ir portretai, sudėtingiausi tapytojo uždaviniai. Juose, matyt, ryškiausia deformacija, akivaizdžiausia priklausomybė sekmadienio dailininkams, nors netaisyklinga kūno ar portreto anatomija tapoma taip pat užtikrintai ir su įkvėpimu, tiksliai žinant savo užduotį.
    Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs autsaiderių menas. Kad dėmesys savamoksliams tolydžio auga, ypač ryšku paskutiniais metais, kai 2018 m. Smithsonian Amerikos meno muziejuje vyko paroda Tarp pasaulių: Bill‘o Trayloro menas, o Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA – Pašaliniai ir Amerikos avangardas, kuriose tyrinėtos abipusės savamokslių ir profesionalų įtakos. Taip tradiciškai mažiau dėmesio anksčiau sulaukdavusi savamokslė kūryba įrašoma į meno vartotojų apyvartą ir sužėri visomis savo ryškaus pasaulėvaizdžio spalvomis.
    Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio V. Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį ir nesiekia nieko gauti sau.


    Birutė Pankūnaitė. Apie būties troškulį: patrumpintas esė iš knygos-albumo „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ (Baltos lankos, 2020, sudarė Vaidotas Žukas).

     
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 5
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1