• KŪRYBOS BRIAUNOS. ADOMO GALDIKO (1893–1969) RETROSPEKTYVA

      KŪRYBOS BRIAUNOS. ADOMO GALDIKO (1893–1969) RETROSPEKTYVA

      Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas gausus Adomo Galdiko kūrybinis palikimas – per 1000 tapybos, grafikos kūrinių. 2018 m. birželio–spalio mėnesiais Kauno paveikslų galerijoje veikė 125-osioms Adomo Galdiko gimimo metinėms skirta retrospektyvinė paroda Kūrybos briaunos. Lankytojams pristatyti kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinių, pradedant ankstyvaisiais ir baigiant priverstinėje emigracijoje – Freiburgo ir Amerikietiškuoju periodais – sukurtais darbais.
      Virtuali paroda yra pirmosios tęsinys, kartu ir galimybė prisiminti universalaus menininko darbus, žvilgsnį fokusuojant ties stilistinėmis bei skirtingų dailės sričių briaunomis. Jose įvairiais raidos tarpsniais susipina simbolizmo, impresionizmo, art deco, ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, lietuvių liaudies meno įtakos. Lietuvių modernizmo puoselėtojo kūriniams būdingas cikliškumo principas – daugybės variantų ieškojimas, tapęs dailininko kūrybos būdu. Tarsi atkeliavę iš XIX a. kaimo kapinaičių, šventųjų, lietuviško peizažo motyvai atkartojami visuose kūrybos perioduose: tiek impresionistiniuose, tiek kubistiniuose. Sutinkami ekspresyvūs fovizmo, futurizmo elementų turintys bei abstraktūs to paties motyvo variantai.
      Savo kūrybinį kelią Adomas Galdikas pradėjo nuo grafikos. 1917 m. Sankt Peterburge baigė piešimo kursą ir specialią oforto klasę barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, vėliau žinias gilino Berlyne. Buvo ilgamečiu Kauno meno mokyklos grafikos skyriaus vadovu, išaugino ne vieną dailininkų kartą, prisidėdamas prie nacionalinės mokyklos formavimo. Dalininkas dirbo medžio ir linoraižinio, oforto, grotažo technikomis, sukūrė lakštinės, iliustracinės ir taikomosios grafikos darbų. Parodoje eksponuojami chrestomatiniai A. Galdiko kūriniai, taip pat plačiajai visuomenei mažiau žinomi ekspresyvūs peizažai. Stilistinė grafikos raida glaudžiai susijusi su tapybos raida – tie patys motyvai kartojami ir grafikos darbuose, ir tapyboje. Pastarajai būdingas gaivališkas eksperimentavimas, ieškojimų srautas. Parodoje ir kūrybiniame palikime skaičiumi vyrauja temperos technika atlikti paveikslai. Greta pristatomi aliejinės tapybos pavyzdžiai, pakankamai reti A. Galdiko kūryboje portretai bei emigracijoje kurtos abstrakcijos.
      Nuo 1920 m. iki 1940 m. A. Galdikas dalyvavo beveik visose grupinėse dailės parodose Lietuvoje. 1931 m. surengus personalinę parodą Atelier Français Paryžiuje, vienas įtakingiausių Prancūzijoje meno kritikų Waldemaras George‘as parašė monografiją apie lietuvių dailininką. A. Galdikas kartu su Juozu Mikėnu automobiliu keliavo po Europą, matė George Petit galerijoje veikusią pirmąją P. Picasso retrospektyvinę parodą. Tų pačių metų spalį A. Galdikas kartu su kitais Lietuvos menininkais pirmojoje ARS parodoje deklaravo: Užuojauta tiems, kurie net nemurmėdami prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom. Bet vis dėlto pradedam.
      1952-aisiais, A. Galdikui atvykus į Niujorką, miestą, iš Paryžiaus perėmusį meno centro vardą, abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimas jau buvo prikaustęs meno pasaulio dėmesį. Kūrėjai dirbo su naujuoju XX a. meno žodynu, jų plastinė kalba buvo pasirengusi ištrūkti iš tradiciškai atspindėtos realybės. Tuo metu, kai didieji šios krypties meistrai dirbo su aliejiniais bei aliuminio dažais, A. Galdikas apsiribojo temperos ir guašo technikomis. Spalva tapo savarankiška veikiančiąja jėga. Dailininkas teigė: <...> nesitikėkite, kad pasakysiu ką nors apie tapybą ir spalvą. Viena žinau, yra blogos spalvos, nuo kurių mane purto drebulys, ir geros spalvos, nuo kurių tampu girtas.
      Pagrindinis parodos akcentas – per karus ir sovietmetį muziejaus fonduose išsaugotas monumentalus dekoratyvinis pano Lietuva, sukurtas 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime ir joje laimėjęs Grand Prix. Pasibaigus parodai, triptikas Lietuva papildė Vytauto Didžiojo muziejaus rinkinius, vėliau perėjo M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavybėn. Monumentalus pano Lietuvoje plačiajai visuomenei pristatytas antrą kartą.
      Adomo Galdiko kūriniai muziejuje kaupti sistemingai, pradedant pirmosiomis parodomis, taip pat vėliau – karo metais bei sovietmečiu. Praėjus keletui metų po dailininko mirties, 1973 m. našlė Magdalena Draugelytė-Galdikienė padovanojo M. K. Čiurlionio dailės muziejui 96 abstrakčius peizažus. Dar 66 abstrakcijų siuntą iš Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo seserų vienuolyno Putname, Konektikute, 1991 m. atvežė Beatričė Vasaris.

      Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Parodos objektai

   
  • Kapinės

    Kapinės, 1935–1940 m.

    Adomas Galdikas

    XX a. 4 dešimt. kompozicijoje, ekspresionistiškai tapytame kraštovaizdyje, vienas labiausiai dailininko pamėgtų motyvų – lietuviškos kapinaitės.

    Tamsių spalvų spalvingame gūbriuotame lauke dešinėje, tarp įvairių dydžių vešlių medžių, – grupė aukštų medinių pasvirusių kryžių. Kairėje link jų vingiuoja rusvas takas. Du trečdalius paveikslo užima audringas su baltomis properšomis dangus, padengtas tamsiai melsvai pilkų debesų.

    Kompozicija aiški, horizontas žemas, vaizdas fiksuotas tarsi su plačiakampiu fotoobjektyvu, linija tvirta.

  • Nemunas

    Nemunas, 1934 m.

    Adomas Galdikas

    XX a. 4-jame dešimtmetyje tapytame kūrinyje gimtinės kraštovaizdžio motyvas. Vaizdas fiksuotas tarsi iš paukščio skrydžio. 

    Tapybinę erdvę užima rudens laukų panorama: pirmame plane horizontaliai driekiasi žalsvas laukas su dešinėje link arimų einančiu taku; nuo dešinėje stūksančios kalvos eile išsirikiavę keletas spalvingų medžių, krūmų, krūmelių; už jų plyti žalsvai pilki daržai, pievos, melsva upės vaga. Kitame krante – pilkai žalsvos kalvelės, rudeniniai medžiai, sodybos. Dangus padengtas įstrižais tamsiai pilkais debesimis.

    Kolorite vyrauja pilkšvi, melsvi žalsvi tonai su raudonais, geltonais akcentais.

     

  • Bulviakasis

    Bulviakasis, 1935–1940 m.

    Adomas Galdikas

    XX a. 4-tame dešimtmetyje sukurtoje kompozicijoje rudenėjančios gamtos motyvas. Pagrindiniame plane – rudens laukų panorama: priekyje centre – suartame lauke raudonai apsirengusi moteris, kasanti į pintinę bulves; iš abiejų pusių – tankiai suaugusių medžių grupės; kairėje – nedidelė žalsva kalva. Centre atsiveria šviesiai gelsvi, pilki laukai, pievos, auga du beržai – geltonas ir rausvas. Tolumoje matyti vingiuojanti upės vaga, melsvi kalvoti jos krantai.

    Intensyviame kolorite vyrauja kontrastuojantys pagrindinių spalvų tonai. 

    Vaizdas panoraminis, fiksuotas tarsi iš paukščio skrydžio.

  • Žydintis sodas

    Žydintis sodas, XX a. 4 deš. – XX a. 5 deš. pr.

    Adomas Galdikas

    XX a. 4-to dešimt. – 5-to dešimt. pirmos pusės kompozicijoje vaizdas fiksuotas tarsi pro plačiakampį foto objektyvą. Centre – baltai žydintis sodas, jo medžiai neįprastų formų kamienais,  kairėn nutolstantis takelis. Už takelio centre priešais raudonai žydintį krūmą prie stalelio sėdinčios, skaitančios moters su skrybėle figūrėlė, netoli du vaikai pievoje renka gėles. Kairėje ant kalvelės virš baltai žydinčių obelų išnyra raudonas namo stogas. Dangus žydras.

    Kompozicija aiški, horizontas aukštas, linija tvirta, koloritas švelnus, pastelinis. 

  • Trobelė pamiškėje

    Trobelė pamiškėje, 1927 m.

    Adomas Galdikas

    Ekspresionistiškai tapyto kraštovaizdžio centre, didelių vešlių medžių apsuptyje, komponuota pirkia šlaitiniu stogu, su vienu langu, vieneriomis durimis. Priekyje link jos veda rusvas takas. Medžių lapija viršuje gelsva, gilumoje rusva, kamienai – žalsvai juosvi. Virš stogo matyti nedidelis žydro dangaus lopinėlis.

    Kompozicija aiški, linija tvirta, intensyviame kolorite pagrindinių spalvų sąskambiai.

  • Mėnesiena

    Mėnesiena, 1925–1930 m.

    Adomas Galdikas

    XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje ekspresionistiškai kurtas kraštovaizdis dailininko pamėgtu kaimo motyvu kiek neįprastoje nakties aplinkoje.

    Kompozicija aiški, geometrizuota. Centre  kaimo sodyba: kairėje matyti trobos fragmentas, nuo jos į dešinę eina medinė tvora su pravirais varteliais. Už tvoros dešinėje ir kairėje auga vešlūs medžiai, tarp jų tamsiai mėlyname danguje kabo stilizuotas didelis baltas mėnulis ir du juosvi debesėliai.

    Koloritas gilus, vyrauja tamsūs mėlyni tonai, papildomi pilkais, rudais atspalviais bei retais geltonais, violetiniais akcentais. Potėpis tvirtas, platus.

  • Natiurmortas: lėlės

    Natiurmortas: lėlės, 1925–1931 m.

    Adomas Galdikas

    Natiurmortas – vienas dažniausių žanrų Adomo Galdiko kūrybiniame palikime. Lėlių natiurmortai sudaro atskirą gausią "inscenizacijų" grupę kiekvieną tapant kitame kolorite ir rakurse bei atskleidžiant skirtingas nuotaikas.

    Natiurmorto pirmajame plane ant rudo paviršiaus nugara guli lėlė pajacas, aprengtas pusiau raudonai, pusiau mėlynai, su didelėmis baltomis sagomis, geltonomis rankovėmis. Už jo kairėje stovi panaši lėlė, dešinėje rankoje ji laiko šalia stovinčio didelio žaislinio šuns dirželį. Fonas dalintas pusiau į pilką ir melsvai pilką plotus.Figūrėlės kontūruotos baltai arba tamsiai. Tiek gulinti, tiek stovinti lėlė bei šuniukas traktuojami su vienoda įtampa.

  • Natiurmortas su lėle

    Natiurmortas su lėle, 1925–1931 m.

    Adomas Galdikas

    Lėlių natiurmortai Adomo Galdiko kūrybiniame palikime sudaro atskirą "inscenizacijų" grupę. Ją aptariant svarbus "daugiasluoksniškumo", literatūriškumo klodas: autoriaus pasirinktų lėlių kompozicijos atspindi realias emocijas. Susidaro įspūdis, kad dailininkas į pasakojamas "dramas" žvelgia su švelnia ironija. Tas pats pastatymas tapomas daug kartų vis kitais rakursais ir kitame kolorite,  atskleidžia skirtingas nuotaikas.

    Natiurmorto pirmajame plane ant oranžinio paviršiaus nugara guli lėlė pajacas. Lėlės rūbai geltoni, puošti didelėmis baltomis sagomis, batai – raudoni, kepurė – mėlyna, aukšta; už jo kairėje šonu stovi lėlės avinėlio figūrėlė; dešinėje pakeltomis letenėlėmis ruda beždžionė. Fonas kairėje žalsvas, viršuje rausvas, dešinėje – melsvos ir pilkos spalvos plotai. Koloritas intensyvus. Figūrėlės kontūruotos juodai. Tiek pajacas, tiek lėlė beždžionėlė bei avinukas traktuojami su vienoda įtampa.

  • Natiurmortas su lėle

    Natiurmortas su lėle, 1925–1931 m.

    Adomas Galdikas

    Lėlių natiurmortai Adomo Galdiko kūrybiniame palikime sudaro atskirą "inscenizacijų" grupę. Ją aptariant svarbus "daugiasluoksniškumo", literatūriškumo klodas: autoriaus pasirinktų lėlių kompozicijos atspindi realias emocijas. Susidaro įspūdis, kad dailininkas į pasakojamas "dramas" žvelgia su švelnia ironija. Tas pats pastatymas tapomas daug kartų vis kitais rakursais ir kitame kolorite,  atskleidžia skirtingas nuotaikas.

    Natiurmorto pirmame plane ant gelsvai ižambiai dryžuoto paviršiaus ant nugaros guli lėlė pajacas, vilkintis geltonos ir violetinės spalvos drabužiais, su raudonais batais, violetine aukšta kepure. Už jo kairėje profiliu stovi ruda lėlė avinėlis; dešinėje pakeltomis letenėlėmis tupi tamsiai rausva beždžionė. Fonas šonuose pilkas, centre horizontaliai rusvas, melsvas. Koloritas intensyvus. Figūrėlės kontūruotos juodai ir baltai. Tiek pajacas, tiek lėlė beždžionėlė bei avinukas traktuojami su vienoda įtampa.

  • Panas

    Panas, XX a. 4 deš. – XX a. 5 deš. pr.

    Adomas Galdikas

    Nuo 1930 m. Adomas Galdikas dažnai tapo mitines būtybes; eksperimentuoja pateikdamas pasirinkto tipažo formą, ją apibendrina, modeliuoja skulptūriškai. Tamsiai pilkų medžių kamienų fone vaizduojama stilizuota Pano galva: apvalios  formos galva, baltas veidas, juosvi plaukai, juodos didelės akys, kaire ranka prie raudonų lūpų laikomi trijų dalių žalsvi skudučiai. Plaukuose viršuje įsegta gelsva gėlelė. Koloritas tamsus, rudų, pilkų tonų.

  • Troba

    Troba, XX a. 3 deš. pab. – XX a. 4 deš. II p.

    Adomas Galdikas

    Veržliai, ekspresyviai nutapyta dinamiška žaižaruojančio kolorito kompozicija pamėgtu lietuviško kaimo motyvu.

    Centre, spalvingoje horizontalioje pievoje centre stovi rąstinė trobelė geltonu šlaitiniu stogu, vienu langeliu ir durimis. Jos kairėje šliejasi dengta malkinė. Abiejose trobelės pusėse auga aukšti į įvairias puses pasvirę vešlia lapija medžiai. Mėlynas dangus padengtas išsidriekusiais baltais debesimis.

  • Trys kryžiai

    Trys kryžiai, XX a. 4 deš.

    Adomas Galdikas

    Ekspresyvioje, stilizuotoje kompozicijoje Adomo Galdiko pamėgtas kaimo kapinaičių motyvas. Kompozicijos pagrindą sudaro geometrinės figūros. Kolorite – lietuvių liaudies tekstilės spalvos: prigesinta tamsi mėlyna, gili ruda, plytos raudonis ir ochros geltonis. Linija tvirta, potėpis platus. Sklypais sudalintame lauke tolumoje, dangaus fone centre – medinis kryžius ir du koplytstulpiai – vienas jų pasviręs į dešinį šoną, šalia stilizuotas medelis. Dangaus plote –  įvairių formų spalviniai plėmai: kiek į kairę nuo centro baltas rombas mėlyname fone, viršuje horizontalus rudas ovalas.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.