• XIX a. paminklinės viršūnės

      XIX a. paminklinės viršūnės

      Metalinės viršūnės, vainikuojančios sakralinius pastatus ir mažosios architektūros statinius, liaudyje vadintos kryžiais. Jos puošdavo bažnyčių, varpinių stogus, šventorių vartus, koplytėles, koplytstulpius, antkapinius paminklus. Nuo seno lietuviai statė kryžius ne tik kapinėse mirusiems atminti, bet ir prie kelių, giriose, šalia šaltinių, sodybų kiemuose, kaimo pradžioje ir pabaigoje, gimus kūdikiui, krikštynų, vestuvių, ligonio išgijimo ir kitiems atmintiniams įvykiams pažymėti bei padėkoti šventiesiems.
      Kryžių kalimo amatas Lietuvoje siejamas su geležies žaliavos pagausėjimu ir kalvystės atsiradimu XIX a. Todėl iš šio laikotarpio geležinių viršūnių yra išlikę daugiausia. Jas kaldindavo kaimo kalviai. Viršūnių puošnumas, kompozicijų sudėtingumas priklausydavo nuo kalvio meninių sugebėjimų, išminties ir jėgos. XX a. pradžioje, plintant fabrikinei gamybai, kalvių kaldintos viršūnės pradėjo nykti, buvo masiškai gaminami standartiniai liejiniai.
      Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies meno saugyklose saugoma per 400 vnt. kaltinių viršūnių. Į muziejaus rinkinį viršūnės pateko įvairiais būdais: iš Lietuvių dailės draugijos, Kauno miesto muziejaus, Valstybinės archeologijos komisijos rinkinių, įgytos per ekspedicijas, organizuotas Vytauto Bičiūno 1927 m., Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus 1936–1938 m., iš privačių asmenų ir kt. XX a. I pusėje jas rinko Kauno meno mokyklos mokiniai ir dėstytojai – Antanas Tamošaitis, Jonas Mikėnas, Rimtas Kalpokas, Robertas Antinis, Viktoras Vizgirdas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Deja, muziejuje saugomų viršūnių metrikos labai kuklios. Tik keliose iškalta sukūrimo data (1827, 1833, 1843, 1882). Dauguma jų neturi jokių duomenų, o kalvių pavardės išnykusios užmarštyje...
      Viršūnių puošyba ir forma įvairi, nuo primityvaus kryžiaus iki sudėtingų kompozicijų. Puošyboje persipynę pagoniški ir krikščioniški simboliai. Populiariausios kryžiškos – kryžiaus formos viršūnės, sukomponuotos iš dviejų susikertančių arba pritvirtintų prie centre esančio žiedo ar diskelio kryžmų. Pastarųjų būta įvairių: ažūrinių, pilnavidurių, iškaltais ženklais, segmentine žvaigžde. Dažnai kryžmos užbaigiamos įvairių formų kryžmelėmis. Tarp kryžmų įkomponuoti spinduliai: banguoti, raityti „žalčiukai“, tiesūs, smailėjantys ir kt. Kryžmų ir spindulių galai dažnai išplatinti, išploti, perskirti, užbaigti stilizuotais gėlių žiedais, lapais. Paplitusios viršūnės, užbaigtos kirvelio formos kryželiais, vadinamosios „kirvelinės“. Kirvis simbolizavo jėgą. Pagonybės laikais kryžius reiškė pasaulio šalių modelį, ugnies simbolį. Krikščionybės laikais kryžiaus simbolis išreiškia ne vien Kristaus, bet ir visų žmonių kančią, vargus ir viltį.
      Apskritimo formos viršūnėse spinduliai sudėlioti aplink. Tai – Saulės, Gyvenimo rato simboliai. Yra keletas viršūnių, sukomponuotų iš vertikalios ir kelių skirtingo ilgio horizontalių kryžmų. Tai tarsi Pasaulio medžio įvaizdis. Kai kuriose viršūnėse dominuoja širdies forma – krikščioniškos meilės simbolis. Jų centre pritvirtintos arba kartais iškaltos Kristaus ir Marijos monogramos.
      Kelios viršūnės papuoštos skardinėmis vėjarodėmis. Jos pritvirtintos prie statmenos kryžmos apačioje, kartais viršutinėje dalyje. Jų būta įvairių formų – vėliavėlių, stilizuotų figūrėlių su sparnais ar be jų, dažnai trimituojančių angelų pavidalu. Daugelyje viršūnių koto apačioje, rečiau viršuje, pritvirtintas pusmėnulis.
      Beveik pusę rinkinio viršūnių (190 vnt.) yra publikuota albume „Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra“ (Vilnius. Vaga 1992). Dailininko Česlovo Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (sudarytojas Antanas Stravinskas, Vilnius, Mintis, 1991) metalinės viršūnės nagrinėtos pagal Lietuvos regionus.
      Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, per 40 viršūnių buvo eksponuotos parodose: „Senoji Lietuvos kryždirbystė“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (2004); Užsienio meno muziejuje Rygoje (2005), Latvijoje; Etnografiniuose muziejuose Vroclave ir Balstogėje (2006), Lenkijoje, o keturios viršūnės dalyvavo Lietuvių liaudies parodoje Monzoje (1925), Italijoje (inv. nr. Lt 96, 111, 120, 139).

      Parengė Gražina Daunienė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.