• XVI–XVIII a. vaizduojamosios užsienio dailės lobynas

      XVI–XVIII a. vaizduojamosios užsienio dailės lobynas

      Parodoje pristatomi įdomiausi ir vertingiausi M. Žilinsko dailės galerijoje eksponuojami italų, prancūzų, flamandų ir olandų dailininkų kūriniai, sukurti XVI–XVIII amžiais. Dauguma jų į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų pateko iš senųjų dailės kolekcijų, kurios puošė kunigaikščių Oginskių, grafų Tiškevičių, baronų von der Ropų (Ropp) ir kitų garsių Lietuvos giminių dvarus. Juos svariai papildo kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko dovanoti kūriniai.
      Leidęsi į šią virtualią kelionę, parodoje greta tokių garsių dailininkų, kaip Rubensas, Gverčinas (Guercino) ar Ribera, dirbtuvėse sukurtų darbų atrasite ir retai pasaulio muziejuose sutinkamų, tačiau ne mažiau talentingų dailininkų, tokių kaip F. Rustičis (Rustici), D. de Hanas (Haen), kūrinių. Susipažinsite su pagrindinėmis to meto meno mokyklomis: Romos, Neapolio, Venecijos, Antverpeno, Utrechto ir kitomis. Pastebėsite, kad XVI a. II pusėje – XVII a. pradžioje dėl kontrreformacijos įtakos Europos mene vyravusius religinius siužetus nuo XVII a. vidurio vis dažniau pakeičia mitologinės temos ir vis populiaresni tampa peizažai, buitinio žanro kūriniai. Išgirsite įdomiausias paveikslų įsigijimo ir naujų autorysčių atradimo istorijas, išsiaiškinsite kūrinių semantinę prasmę. Pamatysite, kaip gana manieringą XVI a. dailę vis akivaizdžiau išstumia XVII a. pradžioje Romoje susiformavusios dvi pagrindinės naujojo meno – baroko – kryptys: dramatiškumu ir realistiškumu pasižymintis karavadžizmas ir idealizuojantis akademizmas. O XVIII a. dinamiškas ir teatrališkas barokas vis dažniau persipina su žaismingu rokoko stiliumi, klasicizmo bruožų turinčia daile ir net romantizmo užuominomis. Galėsite palyginti, kuo panaši ir kuo skiriasi XVI–XVIII a. italų, prancūzų, flamandų ir olandų vaizduojamoji dailė arba tiesiog galėsite pasigėrėti to meto dailininkų meistryste.

Parodos objektai

   
  • Peizažas su pilimi

    Peizažas su pilimi, XVII a. II p. – XVIII a. I p.

    Isaak de Mouscheron

    XVII–XVIII amžiaus olandų tapytojas, graveris ir architektas Izaokas de Mušeronas, kaip ir jo tėvas, pirmiausiai išgarsėjo rūmų dekoravimu. Po apsilankymo Italijoje olandų tapyboje jis išpopuliarino naują peizažo tipą, vaizduojantį parkus su skulptūromis ir architektūriniais motyvais. Eksponuojamame kūrinyje, kaip ir visoje dailininko kūryboje, jaučiama Nikolia Puseno ir Klodo Loreno kūrybos įtaka. Paveikslas „Peizažas su pilimi“ – tipiškas klasicistinis peizažas, kuriame idealizuota gamta yra papildyta architektūra ir antikinėmis detalėmis. Tokia kūrybos maniera labai skyrėsi nuo olandams būdingo tikroviškumo.

  • Skaitanti moteris

    Skaitanti moteris, 1640–1666 m.

    Abraham de Pape

    Šis darbas sukurtas garsaus žanrinių scenų meistro Žerardo Dū [Gerard Dou] mokinio ir pasekėjo Abrahamo de Papės. Jis priskirtinas brandžiajam olandų meno laikotarpiui, kuris apėmė XVII amžiaus 5–6 dešimtmečius ir buvo pelnytai vadinamas aukso amžiumi. Tai kasdienio paprastų žmonių gyvenimo jaukumą ir šilumą teigiantis kūrinys. Jame įamžintas harmoningas žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšys, pastebimas savotiškas mėgavimasis kasdienybe. Šioje žanrinėje scenoje vienodai svarbūs tiek skaitanti moteris, tiek ją supantys kruopščiai nutapyti daiktai. Šilumos ir jaukumo darbui teikia šiltas koloritas ir jauki, greičiausiai iš rusenančio židinio sklindanti šviesa.

  • Piemenėlių pasveikinimas

    Piemenėlių pasveikinimas, 1640 m.

    Leonaert Bramer

    Leonardas Brameris – XVII amžiaus olandų tapytojas, piešėjas, ofortų meistras. Jo kūrybai įtaką darė Džakopo Basano [Jakopo Bassano], Rembranto ir Karavadžo darbai. Žinoma, kad jis yra nemažai keliavęs, dirbęs Delfte, atlikęs keletą užsakymų Prancūzijoje ir Italijoje.
    Žvelgiant į darbą akivaizdu, kodėl Leonardas Brameris vadintas vienu iš geriausių Rembrandto pasekėjų, perėmusių jo šviesos ir tamsos koncepciją. Šiame kūrinyje virtuoziškai perteiktas „rembrantiškas“, transcendentalus šviesos švytėjimas, kolorito subtilumas, pavaizduotos scenos paslaptys ir intymumas. Įpratinti prie renesansinių ar barokinių „Kristaus gimimo“ temos traktuočių, kur labai „žemiškai“ interpretuojama scena dažniausiai vyksta šviesioje gana prabangių namų aplinkoje, tarsi pamiršome tikrąjį anos Betliejaus nakties kontekstą ir mistinį jos turinį. L. Brameriui to „nepavyko“ pamiršti... Šis darbas yra viena įdomesnių ir retesnių Lietuvoje galimybių pamatyti „Piemenėlių pagarbinimo“ temos traktuotę, nusipelnančią kuo didžiausio įvertinimo.

  • Žiema

    Žiema, 1620 m.

    Esaias van de Velde

    Eksponuojamoji „Žiema“ yra viena iš muziejaus užsienio tapybos kolekcijos puošmenų ir tikras olandų-flamandų mokyklos perlas. Darbas priklauso brandžiajam olandų tapytojo, piešėjo ir raižytojo kūrybos periodui, kai jis dirbo Hagoje. Tuo metu dailininkas jau buvo atsisakęs ankstyvojo „panoraminio“ peizažo tipo ir pradėjo fiksuoti mažesnius, konkretų gimtinės kampelį vaizduojančius gamtovaizdžius. Suartindamas pirmąjį ir tolimąjį planą, dailininkas suteikė peizažui erdvinio apčiuopiamumo. Perėjimui prie realistinės peizažo traktuotės įtaką galėjo padaryti vokiečio Adamo Elsheimerio peizažinė koncepcija. Kaip ir daugelyje menininko darbų, šiame paveiksle juntamas siekis sujungti gamtą ir žmones, dangų ir žemę, perduoti emocinį peizažo krūvį, įkūnijant žiemos sąstingį ir speigo jausmą. Šios paieškos būdingos daugumai Olandijos tapytojų XVII a. 3–4 dešimtmečiais, tačiau jas iki galo įgyvendino tik 5–7-ojo dešimtmečių dailininkai, tokie kaip J. Van Ruysdaelis, J. Wynantsas. Jautresnis žiūrovas, be abejo, pastebės ir subtilius spalvų perėjimus bei kompozicijos harmoniją. Kūrinio meditatyvumas leidžia nujausti, kad šiame paveiksle svarbiausia tai, kas nepavaizduota, kas yra už regimybės ribų ir ko neįmanoma apibūdinti, – o tai tikro meno kūrinio bruožas.

     Teksto aut. Violeta Krištopaitytė.

  • Kaimo šventė

    Kaimo šventė, 1656 m.

    Cornelis Droochsloot

    XVII amžiaus olandų tapytojas Kornelis Drochslotas daugiausiai tapė žanrines, valstiečių gyvenimo scenas. „Kaimo šventė“ yra vienas iš olandų meno aukso amžiaus kūrinių, iš jo sklinda demokratiška, visą kaimą apėmusi džiugi šventės atmosfera. Nedidelis šio, kaip ir daugumos kitų muziejaus ekspozicijoje rodomų olandų dailininkų kūrinių, formatas akivaizdžiai pasako, kodėl jiems prigijo „mažųjų olandų“ vardas.

    Panašus šiems kraštams itin būdingas švenčių siužetas nutapytas Louis de Caullery [Luji dio Kolery] (apie 1580–1621) paveiksle „Karnavalas. Apie 1604“ (jį galima pamatyti šioje salėje, ant priešais esančios sienos). Tik šio Flandrijoje dirbusio prancūzų kilmės dailininko darbe perteikta miesto šventės scena turi gerokai daugiau veikėjų, tarp kurių – ne tik žemesnio luomo atstovai, bet ir aristokratiškesnės kilmės personažai.

    Teksto aut. Violeta Krištopaitytė.

  • Vyras su baltu turbanu

    Vyras su baltu turbanu, 1625–1635 m.

    Lambert Jacobcz

    Lambertas Jakobsas mokėsi Amsterdame pas tapytojus, priklausiusius vadinamajai ikirembrantiškajai mokyklai. 1620 metais jis persikėlė gyventi į Leuvardeną, tapo menonitų dvasininku, prekiavo meno kūriniais, bet labiausiai išgarsėjo kaip tapytojas.
    Daugelyje šio dailininko paveikslų yra pavaizduoti panašūs vyrai su turbanais ir ištiestu rodomuoju pirštu. Kadangi autorius priklausė gana griežtai Šventojo Rašto studijoms atsidėjusiai menonitų bendruomenei, šis gestas asocijuojasi su tam tikra pamokslavimo ar paslėptos nuorodos potekste. Paveikslas žavi labai subtiliu tapybos stiliumi, puikiai perteiktomis audinių faktūromis ir ypač mįslinga nuotaika.

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.