• Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Mykolo Žilinsko dailės galerijoje esanti taikomosios dailės ekspozicija yra sukomplektuota iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Čia susipažinsite su porceliano gamybos istorija ir jo raida, kinų, japonų porceliano pavyzdžiais, žymiausiomis Europos porceliano manufaktūromis, garsių Meiseno, Sevro, Rusijos ir kitų šalių porceliano manufaktūrų dirbiniais, su įvairiais meno stiliais. Greta eksponuojamos verdiūros, austos Prancūzijos Karališkosiose Obiusono dirbtuvėse pagal žymaus šinuazerijų dailininko J. B. Pillemento (1728–1808) kartonus. Lankytojai supažindinami ir su Tolimųjų Rytų – Kinijos ir Japonijos – meno pavyzdžiais: dirbiniais iš kaulo, metalo, medžio ir akmens statulėlėmis, lako, pertvarinio emalio ir porceliano kūriniais bei dirbiniais, kurie buvo skirti eksportui. XVIII–XIX amžiaus Vakarų Europoje buvo madinga įsigyti ne tik rytietiškų, bet ir Rytų stiliumi dekoruotų darbų ir jais puošti dvarų interjerus. Ekspoziciją papildo išraiškingų XIX a. pab. – XX a. I. pusės meno stilių Art Nouveau ir Art Deco dvasia sukurti porceliano, fajanso, stiklo gaminiai, baldų pavyzdžiai.

Parodos objektai

   
  • Cukrinė

    Cukrinė, 1710–1715 m.

    Johann Friedrich Böttger

    Porcelianas – tobuliausia keramikos rūšis. Kinijoje jis buvo žinomas jau VI amžiuje, Japonijoje pradėtas gaminti apie 1500 metus. Pirmąsias žinias apie porcelianą dar XIII amžiuje į Europą atvežė keliautojas Markas Polas. Nedaugelis jomis tikėjo. Viduramžiais į Europą patekę Rytų porceliano dirbiniai buvo labai vertinami ir branginami. Ilgą laiką Europoje stengtasi atspėti porceliano gamybos paslaptis. 1708 metais vokiečių alchemikas Johanas Frydrichas Biotgeris [Johann Friedrich Böttger] išrado kietąjį porcelianą.

    Pirmojo europietiško porceliano išradėjas tarnavo pas Prūsijos karalių Fridrichą I, vėliau juo susidomėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kunigaikštis Augustas II. Jis alchemiką įkalino savo pilyje, reikalaudamas atskleisti „aukso paslaptį“. 1710-aisiais europietiškas porcelianas buvo pradėtas gaminti Meiseno mieste buvusioje  Albrechtsburgo pilyje. Čia buvo įsikūrusi Karališkoji Saksonijos kunigaikščio manufaktūra. Johanas Frydrichas Biotgeris manufaktūrai vadovavo iki pat mirties. Manufaktūros istorijoje 1710–1719 metai vadinami Biotgerio periodu.

    Cukrinė yra ekspozicijoje rodomo reto garsiausios Europoje Meiseno manufaktūros servizo dalis. Tai – Johano Frydricho Biotgerio raudonos akmens masės indai. Kruopščiai poliruoti, raižyti porceliano dirbiniai primena kinų ir japonų porcelianą, atkartoja to meto metalinių indų formas.

  • Ąsotis-vaza „Vandens alegorija“

    Ąsotis-vaza „Vandens alegorija“, XIX a.

    Johanas Joachimas Kendleris

    Meiseno manufaktūros klestėjimo laikotarpis vadinamas „skulptūriniu periodu“. Jis yra  susijęs su talentingo XVIII amžiaus skulptoriaus Johanno Joachimo Kendlerio [Johann Joachim Kändler] veikla. Derindamas rokoko meninius principus su puikiomis porceliano plastinėmis savybėmis, Kendleris sukūrė išraiškingą mažosios plastikos žanrą, išgarsinusį Meiseną visoje Europoje.
    Dekoratyvinė vaza-ąsotis „Vandens alegorija“ yra vienas iš Kendlerio sukurtų keturių ąsočių su simbolinėmis žemės, vandens, oro ir ugnies stichijomis. Kartu su juo eksponuojamos ir pagal Johano Joachimo Kendlerio modelius sukurtos papūgų skulptūrėlės, pakartotos XIX amžiuje.

  • Statulėlė ˜„Rusijos mužikas“

    Statulėlė ˜„Rusijos mužikas“, XIX a.

    Friederick Elias Meyer, Wilhelm Christian Meyer

    1752 metais Berlyne buvo įkurta Karališkoji porceliano manufaktūra. Ji garsėjo reprezentacinių servizų ir dekoratyvinių vazų, skirtų karaliaus rūmams ir didikų dvarams, gamyba. Eksponuojama desertinio servizo dalis yra dekoratyvinė daugiafigūrė kompozicija, kurią 1769 metais Prūsijos karalius Frydrichas II padovanojo Jekaterinai II politinės ir gynybinės abipusės sutarties pasirašymo proga. Kompozicijoje yra aukštinami Jekaterinos II darbai ir asmuo. Didingame soste sėdinčią monarchę simboliškai supa graikų ir romėnų dievai: Justicija, Marsas, Minerva, Herkulis ir Belona, šalia sosto – Rusijos didikų ir Turkijos karo belaisvių grupės bei įvairių Rusijos imperijos tautų atstovų figūros. Kompozicijos autoriai – broliai Frederikas Elijas ir Wilhelmas Christijanas Mejeriai [Meyer]. Eksponuojama kompozicija yra originalo, sukurto 1770–1772 metais, vėlesnis pakartojimas.

  • Vėduoklė

    Vėduoklė, XVIII a.

    Rytuose vėduoklės žinomos nuo gilios senovės. Jos buvo populiarios ir Antikos laikais, tačiau Europoje įprastu moterišku aksesuaru tapo tik XVI amžiuje ir išliko itin populiarios iki XIII amžiaus vidurio. XVIII amžiuje buvo sakoma, kad pagal moters elgesį su vėduokle galima pasakyti, kuriam luomui ji priklauso. Tuo metu Prancūzijoje buvo gaminamos nuostabios ant šilko, pergamento ar odos tapytos vėduoklės, puoštos dramblio kaulu, vėžlio kiautu, perlamutru, inkrustuotos auksu ir sidabru. Vėduoklės aukštuomenės rūmuose buvo naudojamos keliais tikslais. Pirmiausia, be abejo, tai buvo moters aprangos aksesuaras, naudotas atsivėdinti. Kartu tai buvo ir priemonė flirtuoti. Jų dėka, neištarus nė žodžio, buvo galima paskirti pasimatymą arba atstumti įkyrų gerbėją.
    Ši XVIII amžiuje sukurta vėduoklė buvo labai vertinama, vėliau ji buvo įrėminta ir tapo barono Leo von der Roppo Pakruojo dvaro interjero puošybos dalimi.

  • Dėklas lornetui

    Dėklas lornetui, XIX a.

    XIX amžiaus I pusės vąšeliu nertas dėklas lornetui, dekoruotas augalinėmis gėlių puokštėmis, būdingomis šiam laikotarpiui. Jo viršų ir apačią įrėmina geometrinis ornamentas. Biseris – tai smulkūs blizgantys karoliukai su skylutėmis, dažniausiai daromi iš bespalvio arba spalvoto stiklo. Iš jo gaminta bižuterija, puošti drabužiai, krepšeliai, piniginės, įdėklai. Biseris buvo pradėtas gaminti dar Senovės Egipte. Ypač aukštą meninį lygį jo meistrai buvo pasiekę Bizantijoje. Europoje biserio darbai paplito renesanso laikotarpiu ir yra madingi iki šiol.

  • Kamėja

    Kamėja, XIX a.

    Kamėja – mėgstama moterų garderobo detalė. Tai papuošalas iš brangakmenių arba  pusbrangių, paprastų akmenų, kriauklių su išraižytu iškiliu vaizdu. Kamėjos buvo pradėtos gaminti Rytuose, vėliau paplito ir Europoje, čia jos ypač suklestėjo XV amžiuje. Būtent šiuo laikotarpiu Prancūzijoje, Vokietijoje ir Flandrijoje pradėtos gaminti kamėjos iš kriauklių. Iki šių dienų jų gamyba nėra mechanizuota. Kiekviena kamėja unikali, dviejų vienodų nėra. Jos – tikri mažyčiai šedevrai. Iš įvairių spalvų kriauklių sluoksnių galima išgauti gražių spalvinių kontrastų. Kuo kontrastas didesnis, tuo kamėja vertingesnė.
    Ši iš kriauklės pagaminta kamėja yra įrėminta siaurame balto metalo rėmelyje. Dailininkas meistriškai pasinaudojo dviem kriauklės sluoksniais: rausvu – moters veidui sukurti ir baltu – pagrindui.

  • Statulėlė „Nimfa su lanku“

    Statulėlė „Nimfa su lanku“, XIX a.

    Etjenas Morisas Falkonė

    735 metais Prancūzijos mieste Vensene buvo įkurta porceliano manufaktūra, kuri 1765 metais perkelta į Sevrą. Karalius Liudvikas XV, tapęs manufaktūros savininku, pavadino ją Karališkąja. Sevro manufaktūroje buvo gaminami servizai, dekoratyvinės vazos, daugybė mažmožių buičiai.
    Sevro manufaktūros skulptūros dirbtuvės išgarsėjo, kai joms vadovauti pradėjo žymus skulptorius Etjenas Morisas Falkonė. Jis sukūrė daugybę klasicistinių alegorinių mitologinių mažosios plastikos modelių.

    Muziejaus lankytojams pristatoma pagal 1771 metų modelį XIX amžiuje sukurta statulėlė „Nimfa su lanku“ ir švytuoklinis laikrodis. Statulėlė pagaminta iš neglazūruoto, marmurą kiek primenančio porceliano. Degamas jis šiek tiek pasiglazūruoja, tačiau yra linkęs deformuotis, todėl daugiausiai iš jo liejamos skulptūrėlės. Neglazūruotas degtas porcelianas vadinamas biskvitu.

  • Puodelis su lėkštele

    Puodelis su lėkštele, 1804–1814 m.

    Napoleono epochos didybę ryškiausiai atspindėjo XIX amžiaus pradžioje susiformavęs ampyro stilius. Ilgiausiai jis išsilaikė Sevre ir darė didžiulę įtaką kitoms Europos manufaktūroms, ypač Rusijos. To meto dirbiniai primena antikines vazas. Pabrėžtinas monumentalumas derinamas su gausiu auksuotu dekoru. Itin buvo mėgstamas gulbių, lyrų motyvas.

  • Indelis grietinėlei

    Indelis grietinėlei, XIX a. I p.

    Rusijoje porceliano pramonė pradėjo plėtotis 1744 metais, kai Sankt Peterburge buvo įsteigta porceliano manufaktūra. Jekaterinos II laikais į šią manufaktūrą iš Meiseno, Sevro, Vienos buvo kviečiami meistrai, dekoratoriai ir modeliuotojai. Puošnios vazos ir prabangūs servizai, skirti caro rūmams, buvo dekoruojami Rusijos miestų vaizdais ir peizažais.
    Tuo metu atsirado ir privačių fabrikų, kurie porceliano dirbiniais stengėsi aprūpinti platesnius Rusijos visuomenės sluoksnius. Pamaskvėje veikęs Aleksejaus Popovo fabrikas buvo vienas geriausių porceliano fabrikų XIX amžiaus Rusijoje. Čia pagaminta produkcija nenusileisdavo geriausioms Europos porceliano gamybos tradicijoms, kartu turėjo ir unikalių savo bruožų. Aleksejaus Popovo fabriko gaminiai išsiskiria gausiu auksavimu, dekore vyraujančiais ryškiais tapybiniais efektais, liaudiška ornamentika.

  • Sofa

    Sofa, XX a. pr.

    XIX amžiaus pabaigoje Europoje gimė originali meno kryptis, kurios atstovai siekė išsilaisvinti iš senųjų stilių. Naujasis judėjimas augo naudodamas gyvosios gamtos, ypač vandens augmenijos, jūrų gyvūnijos formas, žaisdamas motyvų įvairove, ornamento asimetrija, abstrakčiomis formomis, grakštumu. Šis stilius gyvavo neilgai – tik iki Pirmojo pasaulinio karo, bet plito po Europą greitai, pasiekė Ameriką ir net Japoniją. Įvairiose šalyse jis turėjo skirtingus pavadinimus. Austrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje jį vadino secesija.
    Šio stiliaus baldams būdingas lengvumas, įmantrumas. Svetainės komplektas, kuriam priklauso ši sofa, yra puikus secesijos stiliaus pavyzdys. Komplektas įsigytas XX amžiaus antrame dešimtmetyje Vokietijoje.

  • Šviestuvas-naktinė lempa

    Šviestuvas-naktinė lempa, XIX a. pab. – XX a. pr.

    Eduard Stellmacher

    Įdomus vokiečių dailininko Eduardo Štelmacherio [Stellmacherio] fajansinis šviestuvas buvo pagamintas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Austrijos Teplicos miesto „Amforos“ fabrike, įkurtame apie 1892 m. Jame iš pradžių gaminti įvairūs orientalistinio ir neobaroko stiliaus dirbiniai. Tokių menininkų dizainerių, kaip E. Stellmacheris, Paulas Dachselis (1880–?), ir kvalifikuotų dekoratorių iš Specialiosios Teplicos keramikos mokyklos dėka „Amfora“ greitai išvystė unikalią secesijos stiliaus keramiką. Aukšta meninė keramikos gaminių kokybė lėmė, kad 1894–1904 m. fabrikas tapo vienu žinomiausių meninės keramikos gamybos srityje.

    Eksponuojamo šviestuvo figūrinė kompozicija vaizduoja būrėją, palinkusią virš paslaptingo indo. Skraidančių šikšnosparnių, gyvačių ir kitų gyvūnų figūros suteikia mistikos, kuri buvo labai populiari secesijos laikotarpiu.

     

  • Vaza

    Vaza, 1909 m.

    Ritinio formos į viršų siaurėjanti vaza. Viršutinė dalis dekoruota stambiais realistiniais gelsvai žalsvais klevo lapais melsvai pilkame fone. Apatinė dalis melsvai balta, dugne žalias poglazūrinis Nikolajaus antrojo ženklas su karūna viršuje ir 1909 m. Vaza priklauso „ritininių“ vazų grupei, kurios tuo metu buvo labai populiarios. Rusijoje, nuo 1900-ųjų įsivyravus masinei gamybai, Imperatoriškojo porceliano manufaktūra išgyveno meninį pakilimą, kurio buvo netekusi XIX a. pabaigoje. Tuo metu kviesti žymūs rusų tapytojai ir skulptoriai, tarp jų dailininkai simbolistai Viktoras Vasnecovas, Konstantinas Somovas, Aleksandras Benua ir kiti. Tolesnė fabriko veikla susijusi su secesijos estetikos įsigalėjimu, palaipsniui suskirstant gaminius į dvi kategorijas – „techninę“ ir „meninę“. Sekant Kopenhagos dirbtuvių pavyzdžiais, gamintos paprastų, lakoniškų formų dekoratyvinės vazos, puoštos monochromine peizažine tapyba baltame fone.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.