• Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Mykolo Žilinsko dailės galerijoje esanti taikomosios dailės ekspozicija yra sukomplektuota iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Čia susipažinsite su porceliano gamybos istorija ir jo raida, kinų, japonų porceliano pavyzdžiais, žymiausiomis Europos porceliano manufaktūromis, garsių Meiseno, Sevro, Rusijos ir kitų šalių porceliano manufaktūrų dirbiniais, su įvairiais meno stiliais. Greta eksponuojamos verdiūros, austos Prancūzijos Karališkosiose Obiusono dirbtuvėse pagal žymaus šinuazerijų dailininko J. B. Pillemento (1728–1808) kartonus. Lankytojai supažindinami ir su Tolimųjų Rytų – Kinijos ir Japonijos – meno pavyzdžiais: dirbiniais iš kaulo, metalo, medžio ir akmens statulėlėmis, lako, pertvarinio emalio ir porceliano kūriniais bei dirbiniais, kurie buvo skirti eksportui. XVIII–XIX amžiaus Vakarų Europoje buvo madinga įsigyti ne tik rytietiškų, bet ir Rytų stiliumi dekoruotų darbų ir jais puošti dvarų interjerus. Ekspoziciją papildo išraiškingų XIX a. pab. – XX a. I. pusės meno stilių Art Nouveau ir Art Deco dvasia sukurti porceliano, fajanso, stiklo gaminiai, baldų pavyzdžiai.

Parodos objektai

   
  • Statulėlė „Baltoji meška“

    Statulėlė „Baltoji meška“, 1928–1935 m.

    François Pompon

    Fransua Pomponas – prancūzų skulptorius, animalistinio žanro kūrėjas. 1870 metais jis pradėjo mokytis pas žinomą animalistą Pjerą Luisą Ruja [Pierre Louis Rouillard], vėliau dirbo asistentu pas skulptorių Ogiustą Rodeną [Auguste Rodin]. Fransua Pomponą išgarsino 1922 metais sukurta stilizuota „Baltoji meška“. Šią skulptūrėlę 1934 metais Prancūzijos švietimo ministerija padovanojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijai.

  • Statulėlė „Europa ant jaučio“

    Statulėlė „Europa ant jaučio“, 1915–1926 m.

    Carl Nacke

    Tai žinomo XX amžiaus pradžios vokiečių dailininko Karlo Nakės statulėlė, sukurta pagal graikų mitą. Pasakojama, kad kartą Europa su draugėmis linksmai leido laiką Viduržemio jūros pakrantėje. Dzeusas pamatė Europą, įsimylėjo ją ir nusprendė pagrobti. Norėdamas apgauti savo pavydžią žmoną Herą, jis pasivertė baltu jaučiu, tada išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Mergina, pamačiusi jautį, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant nugaros. Gyvulys pakilo ir metėsi į jūrą. Dzeusas nusiplukdė Europą į Kretą ir tik ten pasirodė jai savo dieviškuoju pavidalu.

  • Lėkštė „Kubistinė su plaktuku“

    Lėkštė „Kubistinė su plaktuku“, 1919 m.

    Sergejus Čechoninas

    Muziejuje eksponuojama 10 pirmųjų sovietinio porceliano lėkščių, kurios dėl specifinio dekoro vadinamos agitaciniu porcelianu.
    Keičiantis Rusijos politinei ir ekonominei situacijai, bolševikams užėmus Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą, kito vaizdinės agitacijos meniniai principai. 1918 metais vyriausiuoju dailininku buvo paskirtas grafikas, keramikos žinovas Sergejus Čechoninas. Per trumpą laiką jis sugebėjo suburti keramikų entuziastų grupę, kuri vadovavosi revoliuciniu romantizmu. Jų sukurti dirbiniai yra puošti revoliuciniais šūkiais ir aforizmais, perfrazuotais posakiais: „Kas nedirba, tas nevalgo“, „Protas nepakenčia vergovės“, „Kas ne su mumis, tas prieš mus“ ir kitais. Nuo 1918 metų Petrogrado fabrike pagaminti porceliano dirbiniai buvo pradėti žymėti sovietiniu pjautuvo ir kūjo ženklu bei krumpliaračio žiedu.

  • Lėkštė „Vestuvės“

    Lėkštė „Vestuvės“, 1926 m.

    Romans Suta

    Romanas Suta – žymus latvių menininkas, dizaineris, scenografas, pedagogas. 1919 metais jis priklausė dailininkų ekspresionistų grupei, vėliau buvo vienas iš Rygos dailininkų grupės įkūrėjų ir aktyvus jos narys. 1924-aisiais Romanas Suta įkūrė porceliano dekoravimo dirbtuves „Baltars“. Po metų tarptautinėje dekoratyvinio ir pramoninio meno parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas aukso medaliu už nacionalinę konstruktyvią stilistiką. Vėliau aukšto įvertinimo sulaukė jo keramikos ir krištolo dirbiniai.
    Muziejaus ekspozicijoje yra dvi art deco stiliaus dekoro lėkštės, kurių autorius Romanas Suta. Lėkštė „Vestuvės“ nupirkta 1926 metais Kaune vykusioje latvių porceliano parodoje. Lėkštę „Šventas Jurgis“ muziejui padovanojo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis.

  • Dėžutė laiškams – biuvaras

    Dėžutė laiškams – biuvaras, XIX a. I p.

    Biuvaras – tai dėžutė ar aplankas, kuriame buvo laikoma korespondencija, rašomasis ir sugeriamasis popierius, vokai. Jis puošdavo stalą ir būdavo savininkės rakinamas. Šis biuvaras priklausė kompozitoriaus, politiko ir visuomenės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio žmonai kunigaikštienei Marijai de Neri Oginskienei. Ji garsėjo grožiu, sumanumu, oriomis aristokratiškomis manieromis. Kunigaikštienė sumaniai tvarkė vyro finansinius reikalus, dėl to amžininkų net buvo praminta „finansiniu genijumi“. Šis biuvaras yra papuoštas ampyro stiliaus apkaustais ir ornamentais.

  • Statulėlė „Šokėja Fanny Elssler“

    Statulėlė „Šokėja Fanny Elssler“, 1837 m.

    Jean-Auguste Barre

    Žymi XIX amžiaus austrų balerina Fani Elcler šokio meno mokėsi prestižinėje Karališkojoje Vienos teatro baleto mokykloje. 1830 metais Berlyne, vėliau ir Paryžiuje ji sulaukė didžiulio pasisekimo. Labai populiarūs buvo jos atliekami liaudiški šokiai: krakoviakas, polka, kačuča. 1851 metais, būdama savo šlovės viršūnėje, Fani Elcler pasitraukė iš scenos.
    Statulėlės autorius Žanas Ogiustas Baras – prancūzų skulptorius, medalių kūrėjas, labiausiai žinomas kaip portretistas. Jis vienas iš pirmųjų sukūrė miniatiūrines skulptūras amžininkams Napaleonui III ir karalienei Viktorijai.

  • Laikrodis su dviem žvakidėmis „Dianos nimfa“

    Laikrodis su dviem žvakidėmis „Dianos nimfa“, XIX a.

    Eugène-Antoine Aizelin

    Laikrodis su bronzine „Dianos nimfa“ statulėle buvo pagamintas Ferdinando Barbedjeno meninio metalo fabrike. Ferdinandas Barbedjenas kartu su Achilu Kolia visoje Europoje pardavinėjo masiniu būdu atlietas muziejines antikines miniatiūrines bronzines statulėles, kurios pagal kainą buvo prieinamos ir miestiečiams. Nuo 1843 metų fabrike buvo pradėti lieti tuometinių žymių menininkų – Ogiusto Rodeno, Antuano Lui Bari, Eženo Antuano Aizeleno ir kitų – kūriniai.
    Originali balto marmuro statulėlė „Nimfa Diana“ 1885 metais buvo eksponuojama Paryžiaus salone. 1889 metais skulptoriaus Aizeleno kūriniai Tarptautinėje dekoratyviojo ir pramoninio meno parodoje Paryžiuje buvo įvertinti aukso medaliu.

  • Saldaus šampano indas

    Saldaus šampano indas, XX a. pr.

    Saldaus šampano indas – tai dalis stiklinių indų servizo, skirto gėrimams ir desertui. Spėjama, kad servizas buvo užsakytas 1916 m. grafo Alfredo Tiškevičiaus ir kunigaikštytės Elzbietos Radvilaitės vestuvių proga. Indai puošti raižytais herbais: Tiškevičių Leliva ir Radvilų Ereliu (skyde heraldinė figūra – trys trimitai). Muziejuje saugoma dalis išlikusio servizo (81 vnt.), tai įvairios paskirties taurės (degtinei, spirituotam, baltam ir raudonam vynui, saldžiam šampanui, vandeniui, alui) ir indai (desertui, grafinai vynui, vaza vaisiams). XIX amžiaus viduryje grafas Mykolas Tiškevičius užsakė kelis suvenyrinius pistoletus. Vienas jų eksponuojamas šalia vestuvinio servizo.

  • Spintelė

    Spintelė, XIX a.

    Boulle‘io stilius pavadinimą gavo nuo Boulle‘io baldų, kurie kurti Liudviko XIV (Luvro) rūmų olandų kilmės baldų dailininko ebenisto Charles‘io Andre Boulle‘io (1642–1732) ir keturių jo sūnų XVII a. II p. – XVIII a. viduryje. Nuo meistro pavardės pavadinimą gavo ir baldai, ir pats baldų stilius. Baroko epochoje buvo mėgstama baldus faneruoti įvairių rūšių mediena, inkrustuoti metalu, dramblio kaulu, vėžlio kiautu. Šį meną plačiai išgarsino Andre Charles Boulle. Jis ypač ištobulino marketri. Tai medžio dirbinių dekoravimo technika, inkrustacijos atmaina. Smulkūs brangmedžio, vėžlio kiauto, perlamutro, dramblio kaulo, metalo gabalėliai klijuojami ant tam tikro pagrindo (pavyzdžiui, storesnio popieriaus pagal iš anksto nupieštą ornamentą; gautas puošybos motyvas išpjaunamas ir įklijuojamas į dekoruojamo dirbinio įgilinimus arba tiesiog ant jo paviršiaus). Šia technika pagaminti korpusiniai baldai, stalai, laikrodžių korpusai ir spintelės buvo dekoruojami sodriais augaliniais ornamentais su besivejančiais vynuogių lapais, vaisių kekėmis, augalų girliandomis. Šie baldai, tapę  populiarūs visoje Europoje, pasižymėjo didingumu, masyviomis proporcijomis, neįmantriomis tiesiomis linijomis ir buvo gausiai dekoruoti. Analogiški baldai buvo gaminami ir XIX a. Eksponuojama spintelė ir laikrodis pagaminti XIX amžiuje, tačiau atitinka visus šio stiliaus standartus tiek savo forma, tiek dekoru.

  • Spintelė

    Spintelė, XVII a. II p.

    Vienas vertingiausių taikomosios dailės ekspozicijos baldų yra kabinetas. Tai – spintelė su durelėmis, už kurių slepiasi daugybė stalčiukų. Jie skirti pinigams, dokumentams, brangenybėms laikyti. Pirmieji kabinetai pasirodė XVI amžiuje Ispanijoje ir greitai išplito po visą Europą. Jie buvo gausiai inkrustuoti, dekoruoti arabeskų, kartušų, liūto galvų, girliandų motyvais. Renesanso laikotarpiu paplito naujas dekoro elementas – groteskas. Tai ornamentas, sudarytas iš susipynusių fantastinių gyvūnų, augalų ir žmonių figūrų, architektūrinių ornamentų ir vazų. Groteską galite pamatyti ant šio XVII amžiaus kabineto, kuris buvo pagamintas Vokietijoje, Augsburge. Kabinetas faneruotas juodmedžiu, puoštas dramblio kaulo inkrustacijomis. Be grotesko, čia galite įžvelgti ir dar vieną ornamentą – maskaronus. Tai – stilizuotos žmogaus galvos, dažnai vaizduojamos su žvėries ausimis, nosimi ir kitais atributais.

  • Netsukė „Gyvatė“

    Netsukė „Gyvatė“, XVIII a. pab. – XIX a. I treč.

    Bunshojo Seyodo

    Netsukė – tai miniatiūrinė japonų skulptūra, viena ryškiausių ir savičiausių japonų meno rūšių. Netsukės istorinė raida apima 300 metų ir yra susijusi su Tokugavų valdymu nuo XVII iki XIX amžiaus. Tuo laikotarpiu drabužiai neturėjo kišenių, todėl vyriškas kimono pasipildė maža miniatiūrine skulptūrėle, tvirtinama prie diržo. Netsukės funkcija – prilaikyti prie diržo įvairius smulkius asmeninius daiktus: piniginę, pypkę, maišelį tabakui, dėžutę su medikamentais. Šių statulėlių siužetai – tai savotiška japonų kasdieninio gyvenimo, papročių ir prietarų, liaudies tikėjimų, pasakų ir legendų, senovės mitologijos ir realių istorinių įvykių enciklopedija. Netsukių rinkinyje išsiskiria ir keletas autorinių darbų.

    Dramblio kaulo skulptūrėlė „Gyvatė“ sukurta XVIII amžiaus pabaigoje moters drožėjos Tomiharu Bunshojo. Meistrė priklausė Ivami mokyklai, kuriai būdinga tik gamtos, ypač roplių ir vabzdžių, vaizdavimas.

  • Vaza

    Vaza, XVIII a.

    Ši XVIII amžiaus vaza priskiriama vadinamajai „Famille verte“ („Žaliosios šeimynos“) grupei, kuri pavadinimą gavo dėl dekore dominuojančios žalios spalvos. Šis porcelianas pradėtas gaminti XVII a., dekoruotas spalvotomis glazūromis. Šiems dirbiniams būdingos grakščios, plastiškos formos, harmoningos, sodrios ir elegantiškos spalvos, piešiniai labai detalūs ir išraiškingi. XVIII amžiuje „Famille verte“ porceliano gaminiai buvo pradėti eksportuoti į Europą, kur jie buvo labai vertinami.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.