• Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Pasaulio taikomoji dailė XVII–XX a.

      Mykolo Žilinsko dailės galerijoje esanti taikomosios dailės ekspozicija yra sukomplektuota iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Čia susipažinsite su porceliano gamybos istorija ir jo raida, kinų, japonų porceliano pavyzdžiais, žymiausiomis Europos porceliano manufaktūromis, garsių Meiseno, Sevro, Rusijos ir kitų šalių porceliano manufaktūrų dirbiniais, su įvairiais meno stiliais. Greta eksponuojamos verdiūros, austos Prancūzijos Karališkosiose Obiusono dirbtuvėse pagal žymaus šinuazerijų dailininko J. B. Pillemento (1728–1808) kartonus. Lankytojai supažindinami ir su Tolimųjų Rytų – Kinijos ir Japonijos – meno pavyzdžiais: dirbiniais iš kaulo, metalo, medžio ir akmens statulėlėmis, lako, pertvarinio emalio ir porceliano kūriniais bei dirbiniais, kurie buvo skirti eksportui. XVIII–XIX amžiaus Vakarų Europoje buvo madinga įsigyti ne tik rytietiškų, bet ir Rytų stiliumi dekoruotų darbų ir jais puošti dvarų interjerus. Ekspoziciją papildo išraiškingų XIX a. pab. – XX a. I. pusės meno stilių Art Nouveau ir Art Deco dvasia sukurti porceliano, fajanso, stiklo gaminiai, baldų pavyzdžiai.

Parodos objektai

   
  • Imari lėkštė

    Imari lėkštė, XIX a.

    Japonijoje porcelianas pradėtas gaminti tik apie 1500 metus. Pirmosios porceliano krosnys buvo įrengtos Aritoje, Kiusiu saloje. Olandai XVII a. vid. įgiję monopolį prekiauti japonų porcelianu, pradėjo jį vežti į Europą. Vėliau jie paskatino vietos keramikus semtis įkvėpimo iš prabangių europietiškų audinių – brokatų raštų. Tai tapo naujo stiliaus – imari, labai puošnaus ir sudėtingo, pagrindu. Pavadinimas kilo iš netoli Aritos esančio uosto, iš kurio buvo išvežami dirbiniai į Europą, vardo. Imari dirbinių dekoro spalvinė gama labai turtinga, joje vyravo šviesiai ar tamsiai raudoni pogalzūriniai tonai, saikingas auksavimas. XIX a. imari gaminiai masiškai buvo gabenami į Europą, jie dažnai buvo gaminami europiečių užsakymu ir pritaikyti jų skoniui. Jie puošė rūmų interjerus, jais puikavosi turtingiausi prekybos namai. Eksponuojamų Imari dirbinių paviršius – tarsi pasakiškas rytų kilimas, stebinantis netikėtais spalvų deriniais.

  • Satsuma vaza

    Satsuma vaza, XIX a.

    Satsumos porcelianas – ypatinga japonų keramika, pradėta gaminti XVI amžiaus pabaigoje Satsumos prefektūros Kiusiu saloje. Šio porceliano gamyba suklestėjo XIX amžiuje. 1867 metais Satsumos porcelianas buvo pristatytas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir susilaukė didžiulio susidomėjimo. Tai kokybiškas ir tvirtas porcelianas, pasižymintis lygiu paviršiumi, padengtu smulkia, beveik mikroskopiškai suaižėjusia švelnaus dramblio kaulo atspalvio glazūra. Gaminiai dekoruoti figūrinėmis scenomis, kuriose ypač dažnai vaizduojami dievai, samurajai, vyrai ir moterys nacionaliniais kostiumais. Jiems būdinga reljefiniai spalvotų glazūrų raštai, praturtinti gausiu auksavimu. Tai suteikia prabangų brokato įspūdį.

  • Skryniasuolis - cassapanca

    Skryniasuolis - cassapanca, ~1550 m.

    Kasapanka – tai skrynia-suolas su profiliuotu cokoliu, dėžės ar sarkofago pavidalo apačia, atidaroma pasoste, aukšta atkalte ir ranktūriais. Kasapanka buvo skirta sėdėti ir brangiems daiktams laikyti, ji naudota ir kaip lova. Tai – sofos prototipas. Jos buvo daromos iš ąžuolo, juodmedžio, riešutmedžio, puošiamos gausia reljefine drožyba, būdinga renesanso laikotarpiui. Manoma, kad pirmoji kasapanka pagaminta XV amžiuje Florencijoje, kur buvo labai išvystyta meninė baldų gamyba. XVI amžiuje miestą valdė didikai Medičiai – pagrindiniai renesanso architektūros ir dailės mecenatai. Medičių herbas – skydas su 6 spurgais – matomas ir šios kasapankos atkaltėje.

  • Bufetas

    Bufetas, 1860–1880 m.

    Bufetas – tai stalo reikmenų spinta, nuo viduramžių naudojama indams sudėti. Pradėtas gaminti renesanso laikotarpiu, bufetas tapo vienu populiariausių baldų, naudojamų ir dabar. Ši renesanso stiliaus gausiais drožiniais dekoruota spinta pagaminta XIX amžiaus antroje pusėje. Kojos imituoja liūtų letenas, durelės puoštos vitražu, kurį sudaro apskriti žali stikliukai, įtvirtinti švino rėmeliuose. Tai suteikia didingumo ir prabangos. Visas baldų komplektas, kuriam priklauso ir šis bufetas, buvo Lietuvos Respublikos diplomato Voldemaro Čarneckio nuosavybė. Jis šiuos baldus nusipirko 1925–1939 metais gyvendamas ir dirbdamas Italijoje. Jie stovėjo diplomato darbo kabinete Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje „Villa Lituania“. 1939 metais baldų komplektą Voldemaras Černeckis parsigabeno į Lietuvą.
    1941 metų birželio 14 dieną diplomatas buvo suimtas ir išvežtas į lagerį, o kitais metais sušaudytas.

     

  • Kilimas – verdiūra

    Kilimas – verdiūra, ~1780 m.

    Rytų menas padarė įtaką ir Europos dirbtuvių produkcijos dekorui. Taip gimė šinuazerijos – kinų stiliumi pagaminti taikomojo meno dirbiniai. Eksponuojami kilimai-verdiūros – ryškūs šinuazerijos pavyzdžiai. Šie kilimai, XVIII amžiuje išausti Prancūzijos Karališkosiose Obiusono dirbtuvėse, yra priskiriami žymiausiam to meto šinuazerijos stiliaus atstovui Žanui Batistui Pilemontui [Jean Baptiste Pillement]. Jis gyveno ir dirbo Vienos imperatoriaus, Lenkijos-Lietuvos ir Prancūzijos karalių dvaruose. Pagal jo eskizus buvo dekoruojamas šilkas ir porcelianas, marginama medvilnė. Susižavėjęs kinų menu, olandų meistrų tapybą derindamas su prancūziškomis rokoko tradicijomis, jis tapo žymiu šinuazerijos stiliaus kūrėju.

    Kilimas išaustas Karališkojoje Obiusono manufaktūroje pagal dailininko Jeano Baptiste'o Pillement'o (1728–1808) stiliumi sukurtą projektą. Verdiūroje pavaizduotas egzotiškas peizažas su kinų stiliaus pavėsine, papūga ir gerve.

  • Fajanso plytelės

    Fajanso plytelės, XVII a. II p.

    Iki porceliano išradimo kokybiškiausia ir vertingiausia Europos keramika buvo fajansas. Jo gamyba buvo žinoma jau IX amžiuje Mesopotamijoje. Maurų laikais fajansas pateko į Ispaniją, iš ten į Italiją ir kitas Europos šalis.
    Iš kitų keramikos rūšių jis skyrėsi balta neperšviečiama alavo glazūra, dengusia visą indo paviršių. XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiuje fajanso gamybos srityje pirmavo nedidelis Olandijos Delfto miestas. Greitai jį pradėjo mėgdžioti Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių manufaktūros, tad netrukus susiformavo individualus Delfto stilius. Jam būdingi rytietiški motyvai ir nacionalinės olandų tapybos elementai. Meistriškai atlikti darbai prilygo porceliano gaminiams.

    Penkiolika plytelių įrėmintų į rėmą. Plytelės keturkampės, baltame fone mėlynos spalvos tapytas dekoras. Žvejų, namų, laivų, naminių gyvulių motyvas kai kur kartojasi, bet kiekviena jų dekoruota atskirai. 

  • Rodomi įrašai nuo 25 iki 30
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.