• Rokiškio dvaro meno kolekcija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių

      Rokiškio dvaro meno kolekcija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių

      Rokiškio dvaro kolekcijos pagrindą suformavo grafas Konstantinas Tyzenhauzas (1786–1853), Pastovyse (dab. Baltarusijos teritorija) įkūręs paveikslų galeriją. K. Tyzenhauzas savo meno kolekciją surinko keliaudamas ar buvodamas užsienyje įvairiais laikotarpiais. Grafo žentas istorikas Aleksandras Pšezdzieckis (1814–1871) rašė, kad K. Tyzenhauzas kūrinius rinkęs „net degant pabūklų ugniai Monmartre, Paryžiuje“. Galima sakyti, jog ši parodos leitmotyvu tapusi frazė buvo pranašiška, nes greitai Monmartrą pamėgo ir išgarsino meninė inteligentija. Su Prancūzija K. Tyzenhauzą siejo tai, kad jis dalyvavo 1812 m. kare. Baigęs tarnybą, 1814 m. apsistojo Klermonte, dažnai vykdavo į Paryžių, kur domėjosi ornitologijos mokslo naujovėmis. Tuo metu įsigijo ir meno kūrinių, nemaža dalis paveikslų taip pat įgyta Varšuvoje ir kitose šalyse. K. Tyzenhauzas buvo įvairiapusiškai išsilavinęs, garsėjo mokslo darbais ornitologijos srityje, šia tema parengė keletą veikalų. Amžininkai vertino ne tik meno, bet ir kitus grafo sukauptus rinkinius, ypač biblioteką, kurioje buvo ir daug grafikos darbų.
      Iš Pastovių kolekcija ilgainiui persikėlė į Rokiškio dvarą, kurį paveldėjo Konstantino vaikai. Rokiškio dvaro turtas buvo nacionalizuotas ir suregistruotas 1940 m., o, prasidėjus karo suirutei, 1941 m. spalio mėnesį didelė dalis paveikslų ir grafikos darbų išvežta į Kauną.
      Virtualioje parodoje pristatoma kolekcijos dalis, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Didelę meno kolekcijos dalį sudaro užsienio dailininkų – italų, flamandų, olandų, prancūzų, vokiečių – tapybos darbai. Grafo K. Tyzenhauzo paveikslų galeriją, dar buvusią Pastovių dvare, XIX a. viduryje aprašė minėtas istorikas A. Pšezdzieckis. Pasak jo, kolekcijoje buvo Leonardui da Vinčiui, Rubensui, Breigeliui, Koredžui, Tjepolui priskiriamų drobių – jas grafas įgijo kaip šių autorių darbus. Deja, ne visi sąrašo kūriniai pasiekė mūsų laikus, todėl negalime nei patvirtinti, nei paneigti, kad kolekcijoje tikrai buvo, pavyzdžiui, da Vinčio darbas. Vis dėlto toks faktas labai abejotinas, kadangi XIX a. klestėjo ir kūrinių padirbinėjimas, ir klaidingos atribucijos, dažnai „pagražintos“, siekiant prekiautojams sėkmingiau parduoti, o pirkėjams praturtinti savo kolekcijas išskirtinėmis vertybėmis. Tai, kad daugumos darbų autorystė buvo klaidinga, įrodo ir vėlesni atribucijos pakeitimai – didesniosios dalies išlikusių A. Pšezdzieckio sąraše minėtų kūrinių autorystė buvo patikslinta ir pakeista. Iš išlikusių sąraše minimų kūrinių parodoje galima išvysti Francesco Fontebasso kūrinius „Antiochas ir Stratonikė“ bei „Kilniaširdis Scipionas“, Diepenbeecko „Nuėmimą nuo kryžiaus“, kuris buvo priskiriamas Rubensui. Yra žinoma, kad šį kūrinį kaip Rubenso grafas įsigijo 1815 m. Paryžiuje. Šis darbas išties susijęs su garsiuoju meistru – jis nutapytas pagal Rubenso paveikslą, buvusį Lilio katedroje, o dabar saugomą to paties miesto muziejuje. Įdomu ir tai, jog „Nuėmimas nuo kryžiaus“ buvo vienas mėgstamiausių Konstantino Tyzenhauzo dukterėčios Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atvaizdų, apie tai ji rašo knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Gabrielė ir sesuo Idalija lankydavosi dėdės dvare ir turėjo savo mėgstamiausius paveikslus. Rembranto tapybos manierą primenantis Leonaerto Bramerio „Piemenėlių pasveikinimas“ bei Louiso de Caullery „Karnavalas“, anksčiau priskirtas Breigeliui, taip pat eksponuojami parodoje. Be abejonės, Pšezdzieckis tuomet nesuminėjo absoliučiai visų kūrinių, išskyrė tik, jo požiūriu, vertingiausius. Todėl manome, kad iš to laiko mus pasiekė daug daugiau kolekcijos darbų. Kita dalis kūrinių Rokiškio paveldėtojų įgyta vėliau.
      Be minėtų dailininkų, dėmesio verti yra ankstyviausiai datuojami Europos peizažo pradininko Lucaso van Valckenborcho, Jacopo Palmos il Vecchio, Ludovico Pozzoserrato, Antoine‘o Mirou, Guido Cagnacci‘io, Salvatoro Rosos, Cornelio Huysmanso, Marcello Bacciarelli‘io ir kitų darbai. Su Lietuva susijusių autorių kontekste pirmiausia išskirtini paties grafo K. Tyzenhauzo piešiniai ir akvarelės, jo mokytojo Aleksandro Orlovskio piešiniai, kurių grafas savo rinkinyje turėjo itin daug. Vertingas Simono Čechavičiaus religinių piešinių rinkinys – paruošiamieji eskizai tapybos darbams.
      Išlikusių Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių sukauptų meno vertybių panorama atkleidžia rinkinio meninę bei istorinę vertę, grafų meninį skonį ir galimybes, naujomis žiniomis papildo Lietuvos dvarų istorijos, susijusios su kolekcionavimu, barus. Atlikto tyrimo pagrindu Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus parengė parodą „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“ (kuratorė dr. Aušra Vasiliauskienė), taip pat yra rengiamas leidinys. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio rajono savivaldybė.

      Aušra Vasiliauskienė

Parodos objektai

   
  • Karnavalas (Šventė)

    Karnavalas (Šventė), 1602–1604 m.

    Louis de Caullery

    Žinių apie šį flamandų tapytoją maža. Žinoma, kad jis gimė iki 1582 m. Kambre arba jo apylinkėse, gyveno ir dirbo Antverpene, 1593–1594 mokėsi pas Joosą de Momperą, minimas Šv. Luko gildijos Antverpene sąrašuose. Tapo meistru 1602–1603 m., 1608–1609 pats turėjo mokinių. Caullery tapė daugiafigūres kompozicijas, biblines scenas, šventes, karnavalus

  • Peizažas su karvėmis

    Peizažas su karvėmis, XVII a. pab. – XVIII a. pr.

    Cornelis Huysmans

    Cornelis Huysmans, žinomas XVII a. pab. – XVIII a. pr. peizažistas, kūręs Antverpene, Briuselyje, Mechelene.

  • Miestas kalnuose

    Miestas kalnuose, 1616–1619 m.

    Anton Mirou

    Flamandų tapytojas ir piešėjas Antonas Mirou priskiriamas Vokietijos miesto Frankentalio dailės mokyklai ir yra žinomas kaip vienas geriausių jos peizažistų.
    Šis paveikslas puikiai atstovauja XVII a. pr. Nyderlanduose populiariam vadinamųjų universaliųjų-panoraminių peizažų tipui. Nedideliame darbelyje išdėstoma įvairiopa peizažinė panorama: girios pakraštys, prie upės prisišliejęs dvaras, miestas ir į tolį nusidriekiantys pusiau fantastiniai kalnai. Toks pat margas ir šio darbo stafažas – tai ir iš medžioklės grįžtantys ponai, lydimi tarnų, ir įvairiais darbais užsiėmę valstiečiai, ir laivuose dirbantys žmonės. Pasirinktas tokio tipo peizažams būdingas aukštas horizontas ir klasikinis išdėstymas trimis spalviniais planais. Pirmame vyrauja rusvi, antrajame – žalsvi, trečiajame – melsvi tonai, įgyjantys kiek dekoratyvų skambesį.

  • Piemenėlių pasveikinimas

    Piemenėlių pasveikinimas, 1640 m.

    Leonaert Bramer

    Leonardas Brameris – XVII amžiaus olandų tapytojas, piešėjas, ofortų meistras. Jo kūrybai įtaką darė Džakopo Basano [Jakopo Bassano], Rembranto ir Karavadžo darbai. Žinoma, kad jis yra nemažai keliavęs, dirbęs Delfte, atlikęs keletą užsakymų Prancūzijoje ir Italijoje.
    Žvelgiant į darbą akivaizdu, kodėl Leonardas Brameris vadintas vienu iš geriausių Rembrandto pasekėjų, perėmusių jo šviesos ir tamsos koncepciją. Šiame kūrinyje virtuoziškai perteiktas „rembrantiškas“, transcendentalus šviesos švytėjimas, kolorito subtilumas, pavaizduotos scenos paslaptys ir intymumas. Įpratinti prie renesansinių ar barokinių „Kristaus gimimo“ temos traktuočių, kur labai „žemiškai“ interpretuojama scena dažniausiai vyksta šviesioje gana prabangių namų aplinkoje, tarsi pamiršome tikrąjį anos Betliejaus nakties kontekstą ir mistinį jos turinį. L. Brameriui to „nepavyko“ pamiršti... Šis darbas yra viena įdomesnių ir retesnių Lietuvoje galimybių pamatyti „Piemenėlių pagarbinimo“ temos traktuotę, nusipelnančią kuo didžiausio įvertinimo.

  • Architektūrinis peizažas

    Architektūrinis peizažas, 1787 m.

    Christian Stöcklin

    Šveicarų kilmės dailininkas (g. 1741 m. Ženevoje, m. 1795 m. Frankfurte prie Maino). Peizažų ir architektūros tapytojas bei grafikas. Studijavo Ženevoje pas portretistą Steudliną ir 1757 m. Bolonijoje pas Antonio Galli Bibieną. Kadangi didžiąją gyvenimo dalį praleido Vokietijoje, dažniausiai yra priskiriamas vokiečių mokyklai. Tapė pastatųs, bažnyčių interjerus, peizažus su griuvėsiais ir tolimais vaizdais, architektūrinius peizažus. Daugiausia dirbo Frankfurte.

  • Bajoraitis su žirgu

    Bajoraitis su žirgu, XVIII a. I p.

    Johann Georg de Hamilton

    Škotų kilmės dailininkas (1672–1737) – gyvūnų ir paukščių, natiurmortų, jojimo mokyklų ir raitelių portretų tapytojas. Specializavosi žirgų ir medžioklės scenų tapyboje. Mokėsi pas tėvą, škotų natiurmortų tapytoją Jamesą Hamiltoną. 1698 m. J. G. de Hamiltonas išvyko į Vieną, vėliau į Berlyną, kur tapo Frydricho I rūmų tapytoju. Sugrįžęs į Vieną, dirbo kunigaikščiams von Liechtensteinui, von Schwarzenbergui ir imperatoriui Karoliui VI, šis 1718 m. suteikė jam rūmų tapytojo titulą.

  • Švč. Mergelės Marijos pasirodymas šventiems persų kankiniams

    Švč. Mergelės Marijos pasirodymas šventiems persų kankiniams, 1635 m.

    Giovanni Francesco Romanelli

    Džiovanis Frančeskas Romanelis-Viterbėze – XVII amžiaus tapytojas ir grafikas, Romos mokyklos atstovas. 1637 metais popiežiaus Urbono VIII prašymu jis dekoravo keletą salių Vatikano rūmuose. Savo freskomis dailininkas yra papuošęs ir kardinolo Mazarinio rūmus Paryžiuje bei keletą salių Luvre. Nuo 1637 metų Romanelis buvo Šventojo Luko akademijos Romoje narys.
    Šis paveikslas yra altorinės kompozicijos eskizas. Originalas puošia Filonardi koplyčios altorių San Karlo ai Katinari [San Carlo ai Catinari] bažnyčioje Romoje. Paveiksle išaukštinami šventieji persų kankiniai – Marijus, jo žmona Morta bei jų sūnūs Audifaksas ir Abachumas. Pasak „Šventųjų gyvenimų“, Marijus gimė Persijoje, turtingoje šeimoje. Tapęs krikščioniu, jis išdalino savo turtą vargšams ir III amžiaus pabaigoje kartu su žmona bei sūnumis atvyko į Romą. Čia jie padėjo laidoti krikščionių kankinius, todėl susilaukė valdžios nemalonės ir patys buvo nukankinti.
    Šiame paveiksle, kaip tai būdinga brandžiojo baroko dailei, meistriškai sujungiamos dvi realybės – dangiškoji ir žemiškoji.

  • Kristaus krikštas

    Kristaus krikštas, XVII a.

    Nežinomas dailininkas

    Piramidės formos figūrinė kompozicija: kiek dešiniau centro pirmame plane į skaidrų Jordano upės vandenį prisidengęs balta drobule, palinkęs į priekį stovi Kristus; šalia kairėje ant akmens klūpi Jonas, dešinę ranką su baltu indu laikydamas virš aureole nušviestos Kristaus galvos, jį krikštija vandeniu. Virš jų skrenda baltas balandis – Šventoji Dvasia, o dar aukščiau, ant debesies, apsuptas nuogų angeliukų, kaire ranka pasirėmęs į žemės kamuolį, Dievas Tėvas dešine ranka juos laimina. Kairėje – grupė stebinčių žmonių: pirmame plane klūpi du vyrai; už jų tarpusavyje kalbasi keletas žmonių. Dešinėje už Kristaus kuždasi du angelai. Tolumoje upėje, kalvoto peizažo fone, matyti skalbiantys žmonės. Dangus padengtas tamsiai pilkais kamuoliniais debesimis.

  • Erodo puota (Galvos nukirtimas šv. Jonui Krikštytojui)

    Erodo puota (Galvos nukirtimas šv. Jonui Krikštytojui), XVI a. pab. – XVII a. pr.

    Nežinomas dailininkas

    Vaizduojama scena vyksta kalėjime. Figūrinės kompozicijos pirmame plane, kairėje, pasisukęs nugara, raudonai dryžuotu oranžiniu kostiumu vilkintis jaunuolis rankose neša padėklą su nukirsta Jono Krikštytojo galva ir tiesia ją priešais stovinčiai Salomei, kaip  atlygį už karaliui Erodui sušoktą šokį. Mergina vilki raudona ilga suknele, puošta baltu šaliu. Ji stovi šonu, palinkusi į priekį, pakėlusi plaštaką link padėklo, nuleidusi akis žiūri į galvą. Tarp jų giliau stovi raudonai apsirengęs vyras, kaire ranka atsirėmęs į lazdą. Už damos dešinėje trijų moterų grupė, kairėje pusėje šią sceną stebi barzdotas kilmingas vyras ir du jaunuoliai už jo.

  • Kiro suradimas

    Kiro suradimas, 1635–1673 m.

    Salvatoras Roza

    Salvatoras Roza buvo vienas originaliausių XVII amžiaus antros pusės Neapolio tapytojų, taip pat grafikas, poetas, aktorius, garsėjęs kaip labai ekstravagantiška asmenybė. Jis atstovavo Neapolio mokyklai. Dailės mokėsi pas svainį Riberos mokinį Frančeską Frakanzaną, gal ir pas patį Riberą. Ankstyvuoju laikotarpiu atsisakęs klasikinio grožio ir atsigręžęs į natūrą, pamėgęs pirmykščio grožio ir laukines scenas, Roza tapo vienu iš romantiško peizažo pirmtakų Europoje. Vėliau, įsikūręs Romoje, jis ėmė siekti pripažinimo ir kaip istorinių scenų tapytojas. Šio laikotarpio Rozos kūriniuose neapolietiška energija savitai persipina su „didžiąja Romos maniera“. Jam priskirtinas ir iš barono Reinholdo Tyzenhauzo rinkinio Rokiškio dvare į muziejų patekęs darbas „Kiro suradimas“.
    Kiras – pirmasis Persijos karalius, po atkaklios kovos nugalėjęs Medijos valdovą Astiagą, užkariavęs Babiloniją ir VI amžiuje prieš Kristų sukūręs didžiulę persų valstybę. Su jo vardu siejama daug pasakojimų. Vienas jų liudija, kad Medijos karalius Astiagas atidavė savo dukterį Mandanę į žmonas persui Kambizui. Žyniai išpranašavo Astiagui, kad būsimasis Mandanės sūnus karaliaus jo vietoje. Kai berniukas gimė, Medijos karalius vienam iš dvariškių įsakė nužudyti vaiką, tačiau šis mažylio pagailėjo ir piemeniui liepė palikti jį nuošaliausioje kalnų vietovėje. Piemens žmona Spaka, kurios vardas medų ir graikų kalbomis reiškia „kalė“, kaip tik tuo metu pagimdė negyvą kūdikį. Pasitaręs su žmona, piemuo sukeitė kūdikius vietomis ir Kirą augino kaip savo vaiką. Vėliau savo sūnų atgavę tikrieji Kiro tėvai, norėdami, kad jo išgelbėjimas persams atrodytų stebuklingesnis, pasakė, kad pamestąjį Kirą išaugino kalė. Kaip matome, tokia pasakojimo apie Kirą traktuotė daug labiau patiko ir menininkams.

    Eksponuojamame darbe kaip tik įamžintas dailininkų pamėgtas persų karaliaus Kiro vaikystės momentas. Džiugią Kiro suradimo sceną perteikia Rosai būdingas skambus gelsvai sidabrinio atspalvio koloritas, dinamiška diagonalinė kompozicija ir pačių personažų aktyvumas.

  • Antiochas ir Stratonikė
  • Kilniaširdis Scipionas

    Kilniaširdis Scipionas, 1743–1750 m.

    Francesco Fontebasso

    Daugiafigūrė kompozicija antikinės architektūros fone. Jos kairėje – ant  pakylos tarp kolonų puošniame krėsle sėdi Publijus Kornelijus Scipionas – garsus senovės Romos karvedys. Jis dėvi juodą šalmą, apsigaubęs raudonu apsiaustu, ištiesęs kairę ranką rodo į priekį. Pasak legendos, viename iš mūšių Scipionas netikėtu manevru užėmė Kartaginos miestą ir paėmė į nelaisvę daug žmonių, tarp kurių buvo ir miesto valdovo duktė. Kairiame kampe vaizduojami stoviniuojantys keturi kariai su ietimis. Greta laiptų priklaupęs jaunuolis, viršuje, ranka apkabinęs koloną, persisvėręs žemyn žiūri dar vienas jaunuolis. Paveikslo dešinėje – raitelis ant balto žirgo.

    Romos istorikai, linkę idealizuoti Scipioną, pasakoja, jog gražiąją belaisvę jis galėjo pasiimti į suguloves, bet nepasinaudojo šia teise ir sugrąžino ją sužadėtiniui, o pastarojo siūlomą išpirką aukso monetomis atidavė kaip vestuvinę dovaną. Pirmo plano scena iliustruoja garsią legendą. Šarvus dėvintis  karys pasilenkęs rankose laiko padėklą su auksinėmis monetomis. Šalia stovi kilminga dama ir jaunas vyras, gracingai apžiūri damos dešinę ranką. Už jų matyti dar keletas stovinčių karių su vėliava ir ietimis. Tolumoje, prie balto pastato su kolonomis, – minia, veikiausiai, nelaisvėn paimtų žmonių.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.