• Antanas Žmuidzinavičius ir skautai. Iš A. Žmuidzinavičiaus fotografijų rinkinio

      Antanas Žmuidzinavičius ir skautai. Iš A. Žmuidzinavičiaus fotografijų rinkinio

      Skautai – tai nepolitinė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija. 1907 m. ją įkūrė Didžiosios Britanijos armijos karininkas lordas Robertas Badenas-Powell‘as. Skautų pradininku Lietuvoje galima laikyti Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą. Jo iniciatyva 1918 m. lapkričio 1 d. Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis skautų vienetas Lietuvoje. 1919 m. susikūrė Kaune, o 1922 m. įkurta visus Lietuvos skautus vienijanti organizacija – Lietuvos skautų asociacija. Nuo 1925 m. skautus pradeda globoti Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885–1969), o 1930 m. asociacija, pervadinta Lietuvos skautų sąjunga, jau pavaldi Lietuvos švietimo ministerijai, jos šefu tampa prezidentas Antanas Smetona (1874–1944). Sąjungos veiklą reglamentavo Lietuvos skautų sąjungos įstatymas ir Lietuvos skautų sąjungos statutas. 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje. Lietuvos skautų sąjunga atkurta 1989 m., o 2018-aisiais, paskelbus Lietuvos skautų judėjimo metus, buvo minima 100 metų sukaktis nuo sąjungos įkūrimo.
      Lietuvos skautų sąjungą sudarė skautai ir skautės, susiskirstę į brolijas ir seserijas, bei rėmėjai. Skautai turėjo savo uniformą, kurios pagrindinis atributas – kaklaraištis – rodė kiekvieno organizacijos nario statusą. Lietuvos skautai buvo susiskirstę pagal tam tikras veiklos kryptis: skautai vyčiai, jūrų skautai, oro skautai. Švietimo srityje labiausiai reiškėsi skautai studentai. Skautai griežtai laikėsi savo tradicijų, organizavo kursus, paskaitas, stovyklas, ekskursijas, parodas, leido knygas ir laikraščius, palaikė ryšius su skautų organizacijomis užsienyje ir dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose. Iš išlikusių skautų vasaros stovyklų, kitų viešų renginių nuotraukų matyti gausus valstybės heraldikos naudojimas. Iš smėlio, samanų, akmenukų, kankorėžių ant žemės sudėliotos, iš gėlių nupintos trispalvės, Vyčiai, dvigubas kryžius, atstovaujamo Lietuvos regiono herbas buvo įkomponuojami matomiausiose stovyklų vietose.
      Skautus rėmė ar į jų judėjimą įsitraukė nemažai politikos, visuomenės ir kultūros veikėjų. Jame taip pat dalyvavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). 1926–1928 m. A. Žmuidzinavičius buvo skautų vadas – Kauno tunto tuntininkas. Jis pasiūlė brolijos ženklą, prisidėjo prie skautų uniformos, vėliavų ir garbės ženklų pertvarkymo. Už nuopelnus skautijai buvo apdovanotas Svastikos garbės ženklu. Kai šventinėje Kauno tunto sueigoje dailininkas pasitraukė iš pareigų, atsidėkodami skautai buvusį vadą iš salės išnešė ant rankų. Pasitraukęs iš vado pareigų, A. Žmuidzinavičius ir toliau liko skautu draugu, dalyvavo jų šventiniuose renginiuose, kartu keliavo po Lietuvą.
      Ypač aktyviai į skautų veiklą, paskatinta A. Žmuidzinavičiaus, įsitraukė jo duktė, vėliau tapusi pedagoge Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė (1913–2006). Iš jos dienoraščių matyti, kaip rūpimasis pavieniais smulkiais skautų skilties darbais išaugo į nuolatinį visos organizacijos koordinavimą – su draugėmis ji įkūrė vyresniųjų skaučių skiltį, vadovavo jaunesnėms skautėms.
      Beje, Giedrei Žmuidzinavičiūtei-Gučienei pirmajai Lietuvoje buvo duotas Giedrės vardas, ji pavadinta pagal Vlado Putvinskio knygutę „Giedrė“. Prie Giedrės vardo išpopuliarėjimo nemažai prisidėjo ir tarpukariu veikusios skautų organizacijos narės. Joms taip patiko vadovė Giedrė, kad vėliau savo dukras taip pat pavadinusios jos vardu.
      Nuo pat pradžių Lietuvos skautų organizacija buvo kuriama tautinės organizacijos principu. Gyvenimas skautų dvasia buvo paremtas tautiškumu, sąžiningumu, religingumu, todėl nenuostabu, kad skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“ atspindi šias vertybes.

      Parengė Daina Zozaitė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.