Pirmųjų Lietuvių dailės parodų eksponatai: juostos ir prijuostės

Šioje virtualioje parodoje pristatomi pirmosiose Lietuvių dailės parodose eksponuoti lietuvių liaudies meno tekstilės dirbiniai iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus fotografijų rinkinio.
XIX–XX a. sandūroje, augant vis didesniam susidomėjimui lietuvių liaudies menu, buvo pradėti etnografiniai tyrimai, liaudies meno rinkimai ir ekspedicijos. Lietuvių liaudies meno puoselėjimu, parodų organizavimu daugiausia užsiėmė 1907 m. įsteigtos organizacijos – Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija. Pirmojoje surengtoje Lietuvių dailės parodoje iš viso buvo eksponuojami 242 darbai, iš jų 206 sudarė tautodailės dirbiniai. Pirmosiose surengtose lietuvių dailės parodose pabrėžta tautodailės reikšmė, o liaudies meistrų darbai eksponuoti šalia profesionaliosios dailės. Tokio parodos pavyzdžio buvo laikomasi visose aštuoniose kasmetinėse parodose.
Gausiausia eksponatų grupė ir didžiausią dėmesį traukė tekstilės dirbiniai – juostos, prijuostės. Parodose dominavo Sūduvos (Suvalkijos) krašto prijuostės ir juostos, todėl jų lankytojai ir įsigydavo daugiausia. Juostos laikomos vienais iš seniausių lietuvių tradicinių audinių. Suvalkiečių juostos, neskaitant dzūkiškų, yra pačios spalvingiausios, o puošnumo joms suteikdavo ir juostų galuose šalia siūlių įaudžiami įvairių spalvų audinio kaspinėliai. Meniškiausia ir seniausia tradicinio tautinio kostiumo dalis yra prijuostė. Suvalkiečių prijuostės kaišytinės, puoštos savitais lelijų, žirnelių, žvaigždučių ornamentais, kurie zanavykių prijuostėse išdėstyti išilgai, o kapsių skersai audinyje.
Suvalkietiškų prijuosčių populiarumą liudija ne tik Lietuvių dailės draugijos išleisti atvirukai su jomis ar jų naudojimas kostiume, bet ir parodų salių papuošimai: prijuostėmis dengtos sienos, kolonos, stalai ir t.t. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius savo autobiografinėje knygoje „Paletė ir gyvenimas“ rašė, kad 1907 m. į Pirmąją Lietuvių dailės parodą „kai kurie gydytojai atsiuntė po du didelius maišus kapsių ir zanavykių audinių [...]. Buvo kalbama, kad jie tuo metu net honorarus už gydymą ėmė net ne pinigais, bet prijuostėmis, juostomis [...] ir panašiomis vertybėmis“. Nebrangios parodose eksponuojamos prijuostės tapo kolekcionavimo objektu, ir ne vienas inteligentijos atstovas jas pirko. Tarp kolekcininkų buvo ir A. Žmuidzinavičius, jis turėjo sukaupęs prijuosčių kolekciją. Dailininkas pagrindė kaupimo priežastį tuo, kad tokiu būdu atliekama ir jų išsaugojimo misija: „Tik šio šimtmečio pradžioje, dėka lietuvių dailės draugijos, pavieniai liaudies meno mėgėjai pradėjo rankioti kandžių bei pelių naikinamus audinių ornamentus – mūsų tautiškos ornamentikos pažibą.“ Be abejonės, tuo metu, kaip ir dabar, prijuostės ir juostos žavi savo ornamentais, proporcijomis, raštų kompozicijomis ir spalvų deriniais.

Parengė Daina Zozaitė