• ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      Romanas Krasninkevičius (1926–1996) ‒ sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas buvo asmeninės patirtys ir išgyvenimai. Bene reikšmingiausią įspaudą R. Krasninkevičiaus kelyje į savosios kūrybos unikalumą paliko didžiausios jo gyvenimo negandos: 1944 m. užėjęs frontas ir 18-mečio Romano paėmimas į pirmąsias jo linijas, nuolatinis mirties kvėpavimas šalia, vėliau ‒ gausybė kalėjimų, tardymų, juodžiausių darbų, marinimas badu, priverstinė tarnystė sovietų armijoje, tėvo mirtis ir absurdiška mamos žūtis, panirimas į alkoholizmo liūną, būtinybė iškeldinti savo priglaustus įnamius ‒ gyvulėlius, kuriuos nuskriaustus vis gelbėdavo ir buvo labai prie jų prisirišęs.
      Atskleisdami R. Krasninkevičiaus kūrybos savabūtiškumą, visi šie motyvai suskamba jo lino ir medžio raižiniuose: „Autoportretas“, „Mamos žuvimas“, „Prašau, gyvenime, teisk mane“, „Musiukė man gydo koją“, „Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui“, „Tėvo portretas“, „Išėjimas iš pragaro“, „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“, „Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti“, „Paskutinė pelėdukės naktis“, „Atsisveikinimas“ etc.
      Pažvelgus iš šalies, R. Krasninkevičių, regis, būtų norėjęsi gelbėti iš nuolatinės kančios ir vienatvės, tačiau pats autorius teigdavo esąs už jas dėkingas gyvenimui. Maža to, R. Krasninkevičius kančią laikė savo kūrybos versme, o vienatvę ‒ sąmoningai pasirinkta mūza, saugančia nuo neištikimybės kūrybai, kuri jam buvo visas gyvenimas, nereikalingas daugiau nieko kito. Tai vienas esminių R. Krasninkevičiaus kūrybos principų ‒ išsižadėti visko vardan kūrybos. Kitas principas ‒ kurti tik gilų ir tikrą turinį ir tik savitomis, paties išieškotomis formomis. Autorius sakė: „Turėjau daug mokytojų, bet neklausiau. Jei būčiau klausęs, būčiau ne aš. Aš niekada kito numintu keliu nėjau. Man neįdomu. Aš noriu brūzgynus laužt, pats prasilaužti kelią į kūrybą.“
      Pagrindinis raižinių veikėjas dažnai turi autoportreto bruožų ‒ vešli barzda, kūno sudėjimas, veido bruožai atitinka raižinių autoriaus vizualinį portretą. Paprastai Romanas, suteikdamas šiems kūriniams pavadinimus, savęs neįvardija, tačiau jo kūryboje yra ir įvardytų autoportretų, nors autoportretiškumas nėra laikomas tautodailei būdingu bruožu.
      Neretai menininko vaizduojami siužetai primena senuosius XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinius: kaip Sopulingoji Dievo Motina interpretuojama autoriaus mama ar kaip šventasis Rokas ‒ jis pats. Tekstai R. Krasninkevičiaus kūriniuose taip pat dažnai komponuojami panašiai, kaip senuosiuose žemaitiškuose raižiniuose. Iš senųjų liaudies raižytojų Romanas perėmė ir jau atspausto raižinio paspalvinimo principą. Spalvindavo akvarele, guašu, tempera, pastele. Rinkdavosi kartais sodrų, kartais kiek prislopintą koloritą, spalvines dėmes dažniausiai derindamas kontrasto principu bei kruopščiai apgalvodamas spalvų santykį su likusiais baltais plotais bei juodu kontūru. Kartais spalvindavo tik foną, figūras palikdamas baltas. Kartais atvirkščiai. Kartais spalvindavo viską, tačiau tik vos vos, kad pabrėžtų liniją, sukurtų harmoniją. R. Krasninkevičiui būdinga sukurti daug skirtingų to paties raižinio spalvinių variantų.
      Savita menininko atlikimo technika. Tiesa, linoraižinius jis atlikdavo gana tradiciškai. Šią techniką dažniau rinkosi mažesnio formato darbams. O štai didesnio formato kūrinius raižydavo medyje, tačiau ne minkšto medžio lentose, kaip XVIII‒XIX a. žemaičių medžio raižytojai, o kieto, presuoto medžio plokštėse, ant kėdžių, taburečių, stalviršių ar įkvėpimo akimirką išplėštų spintų durų. Šią kietą medžiagą kūrėjas įveikdavo elektriniu kalteliu. Kūriniams toks atlikimo būdas suteikdavo aiškiai išreikštą sodrų kontūrą. R. Krasninkevičiaus medžio ir linoraižiniai žavi lakonišku piešiniu, aiškiu, nesudėtingu judesiu, monumentalumo įspūdį kuriančiomis statiškomis kompozicijomis, vaizdinių metaforų poetiškumu, tiksliomis etnografinėmis detalėmis, banguojančiu ritmu. Formos modeliuojamos įstrižomis linijomis ar mažo kaltelio įkirčiais. Vaizduojami žmonės ‒ tvirto sudėjimo, didelių, išraiškingų akių, mąslaus žvilgsnio, piešiami iš priekio arba profiliu. Pagrindinė figūra beveik visada komponuojama raižinio centre ir dažnai „aprėminama“ stambiu šriftu išraižytais liaudies dainų, poetų ar paties R. Krasninkevičiaus kurtais tekstais.
      Pagrindinės R. Krasninkevičiaus kūryboje plėtotos temos ‒ asmeniniai dvasiniai lūžiai, nuopuoliai ir būties apmąstymai, meilė tėvams ir tėvynei, žmogaus ir gamtos (ypač gyvūnijos) ryšys, liaudies dainos ir pasakos, autoriui imponavusių asmenybių portretai.

      Vilma Kilinskienė

Parodos objektai

   
  • Autoportretas

    Autoportretas, 1978 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Autoportrete autorius vaizduoja save nukryžiuotą ant kryžiaus. Kryžiaus viršuje, vietoje įprastinėse Nukryžiuotojo kompozicijose būnančio užrašo „INRI“ – autoriaus inicialai: RK. Nuo prikalimo prie kryžiaus vietų žemėn gausiai krinta kraujo lašai, laistantys greta augančias stilizuotas gėles. Abipus kryžiaus tupi dvi voverytės.

  • Mamos žuvimas II

    Mamos žuvimas II, 1978 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojama prie kraujuojančios krūtinės ranką pridėjusios moters figūra. Iš moters akių krinta kruvinos ašaros. Pavaizduota figūra balta, o fonas raudonas. Kompozicijos viršuje ir apačioje užrašyta: „MAMA 1958 STULGELIAI“.

  • Mama prie runkelių

    Mama prie runkelių, 1978 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Prie runkelių krūvos profiliu pavaizduota moteris su peiliu kairėje ir runkeliu dešinėje rankoje.

  • Pūtkis

    Pūtkis, 1978 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre pavaizduotas prie dubenėlio tupintis kūrinio autoriaus šunelis Pūtkis.

  • Papūgėlės mirtis

    Papūgėlės mirtis, 1980 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos pagrindą sudaro rusvame fone pavaizduota vyro figūra, dešinėje rankoje laikanti mirusią papūgėlę. Ant sulenktos kairiosios vyro rankos tupi gyva papūgėlė.

  • Prašau, gyvenime, teisk mane

    Prašau, gyvenime, teisk mane, 1980 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre stovi nuogas vyras su pieštuku dešinėje rankoje. Aplink jį laksto voverytės ir skraido paukšteliai. Ant žemės nukritę du popieriaus lapai: vienas tuščias, o kitas – su piešiniu. Kompozicijos viršuje užrašas: „PRAŠAU GYVENIME / TEISK MANE / VISU GRIEŽTUMU“. Apačioje užrašyta: „DIRBAU KIEK GALĖJAU / PER KANČIAS IR AUDRAS / TAVĘS KLAUSIAU / PRAŠAU TEISTI MANE“.

  • Musiukė man gydo koją

    Musiukė man gydo koją, 1980 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijoje vaizduojamas ant kelmo sėdintis vyras ir greta tupintis šunelis, laižantis žaizdą, esančią vyrui ant kojos.

  • Irenos Rutkauskaitės portretas

    Irenos Rutkauskaitės portretas, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Pirmame plane vaizduojamas stalas su keramikos dirbiniais ir darbo įrankiais, o už jo – į šoną galvą pasukusi moteris, laikanti kiekvienoje rankoje po molio dirbinį. Fone – stilizuotos gėlės ir paukštelis. Raižinio apačioje išraižytas vardas IRENA.

  • Motinos pasirodymas paklydusiam sūnui

    Motinos pasirodymas paklydusiam sūnui, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojama moteris, kairę ranką laikanti ant krūtinės, o dešine berianti raudonus gėlių žiedus ant greta jos klūpančio sumažintų proporcijų vyro. Raižinio apačioje užrašas: „MOTINOS ONOS PASIRODYMAS PAKLYDUSIAM SŪNUI“.

  • Jonas (Tėvo portretas)

    Jonas (Tėvo portretas), 1980 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojamas vyras su liepsnojančia širdimi krūtinėje. Po jo portretu išraižytas vardas JONAS. Portretą rėmina geltonas rėmelis su įrašu: „TU SAKALAS GALIŪNAS SPARNUS IŠSKLEIDĘS DANGAUS MĖLYNĖJE PER AUDRAS IR ŠALTĮ / Į ŽEMĘ ŽIŪRĖJAI SŪNAUS JIEŠKOJAI IR SURADAI / AČIŪ TAU TĖVELI“. Aplink šį rėmą augalinių motyvų fone įkomponuotos baltos juostelės su žodžiais iš Lietuvos himno: „LIETUVA TĖVYNE MŪSŲ TU DIDVYRIŲ ŽEME IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS TE STIPRYBĘ SEMIA“.

  • Ona (Motinos portretas)

    Ona (Motinos portretas), 1980 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojama moteris su spinduliuojančia širdimi krūtinėje. Po jos portretu išraižytas vardas ONA. Portretą rėmina geltonas rėmelis su įrašu: „TAVO AUKSINĖ ŠIRDIS MANO KRŪTINĖJ PLAKA / AČIŪ TAU MOTULE / TAVO PŪSLĖTOS RANKOS MANE DIRBTI IŠMOKĖ / AČIŪ TAU MOTULE“. Aplink šį rėmą augalinių motyvų fone įkomponuotos baltos juostelės su žodžiais iš Maironio eilėraščio: „LIETUVA BRANGI MANO TĖVYNE ŠALIS KUR MIEGA KAPUOS DIDVYRIAI“.

  • O gyvenimo likime, kodėl tu mane apleidai

    O gyvenimo likime, kodėl tu mane apleidai, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Tarp medžių šalia tako sėdi barzdotas vyras, rankomis apkabinęs kelius. Jam iš dešinės guli ryšulėlis, o iš kairės – albumas su pieštuku. Raižinio apačioje išraižytas užrašas: „O GYVENIMO LIKIME / KODĖL TU MANE APLEIDAI“.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.