• ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      Romanas Krasninkevičius (1926–1996) ‒ sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas buvo asmeninės patirtys ir išgyvenimai. Bene reikšmingiausią įspaudą R. Krasninkevičiaus kelyje į savosios kūrybos unikalumą paliko didžiausios jo gyvenimo negandos: 1944 m. užėjęs frontas ir 18-mečio Romano paėmimas į pirmąsias jo linijas, nuolatinis mirties kvėpavimas šalia, vėliau ‒ gausybė kalėjimų, tardymų, juodžiausių darbų, marinimas badu, priverstinė tarnystė sovietų armijoje, tėvo mirtis ir absurdiška mamos žūtis, panirimas į alkoholizmo liūną, būtinybė iškeldinti savo priglaustus įnamius ‒ gyvulėlius, kuriuos nuskriaustus vis gelbėdavo ir buvo labai prie jų prisirišęs.
      Atskleisdami R. Krasninkevičiaus kūrybos savabūtiškumą, visi šie motyvai suskamba jo lino ir medžio raižiniuose: „Autoportretas“, „Mamos žuvimas“, „Prašau, gyvenime, teisk mane“, „Musiukė man gydo koją“, „Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui“, „Tėvo portretas“, „Išėjimas iš pragaro“, „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“, „Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti“, „Paskutinė pelėdukės naktis“, „Atsisveikinimas“ etc.
      Pažvelgus iš šalies, R. Krasninkevičių, regis, būtų norėjęsi gelbėti iš nuolatinės kančios ir vienatvės, tačiau pats autorius teigdavo esąs už jas dėkingas gyvenimui. Maža to, R. Krasninkevičius kančią laikė savo kūrybos versme, o vienatvę ‒ sąmoningai pasirinkta mūza, saugančia nuo neištikimybės kūrybai, kuri jam buvo visas gyvenimas, nereikalingas daugiau nieko kito. Tai vienas esminių R. Krasninkevičiaus kūrybos principų ‒ išsižadėti visko vardan kūrybos. Kitas principas ‒ kurti tik gilų ir tikrą turinį ir tik savitomis, paties išieškotomis formomis. Autorius sakė: „Turėjau daug mokytojų, bet neklausiau. Jei būčiau klausęs, būčiau ne aš. Aš niekada kito numintu keliu nėjau. Man neįdomu. Aš noriu brūzgynus laužt, pats prasilaužti kelią į kūrybą.“
      Pagrindinis raižinių veikėjas dažnai turi autoportreto bruožų ‒ vešli barzda, kūno sudėjimas, veido bruožai atitinka raižinių autoriaus vizualinį portretą. Paprastai Romanas, suteikdamas šiems kūriniams pavadinimus, savęs neįvardija, tačiau jo kūryboje yra ir įvardytų autoportretų, nors autoportretiškumas nėra laikomas tautodailei būdingu bruožu.
      Neretai menininko vaizduojami siužetai primena senuosius XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinius: kaip Sopulingoji Dievo Motina interpretuojama autoriaus mama ar kaip šventasis Rokas ‒ jis pats. Tekstai R. Krasninkevičiaus kūriniuose taip pat dažnai komponuojami panašiai, kaip senuosiuose žemaitiškuose raižiniuose. Iš senųjų liaudies raižytojų Romanas perėmė ir jau atspausto raižinio paspalvinimo principą. Spalvindavo akvarele, guašu, tempera, pastele. Rinkdavosi kartais sodrų, kartais kiek prislopintą koloritą, spalvines dėmes dažniausiai derindamas kontrasto principu bei kruopščiai apgalvodamas spalvų santykį su likusiais baltais plotais bei juodu kontūru. Kartais spalvindavo tik foną, figūras palikdamas baltas. Kartais atvirkščiai. Kartais spalvindavo viską, tačiau tik vos vos, kad pabrėžtų liniją, sukurtų harmoniją. R. Krasninkevičiui būdinga sukurti daug skirtingų to paties raižinio spalvinių variantų.
      Savita menininko atlikimo technika. Tiesa, linoraižinius jis atlikdavo gana tradiciškai. Šią techniką dažniau rinkosi mažesnio formato darbams. O štai didesnio formato kūrinius raižydavo medyje, tačiau ne minkšto medžio lentose, kaip XVIII‒XIX a. žemaičių medžio raižytojai, o kieto, presuoto medžio plokštėse, ant kėdžių, taburečių, stalviršių ar įkvėpimo akimirką išplėštų spintų durų. Šią kietą medžiagą kūrėjas įveikdavo elektriniu kalteliu. Kūriniams toks atlikimo būdas suteikdavo aiškiai išreikštą sodrų kontūrą. R. Krasninkevičiaus medžio ir linoraižiniai žavi lakonišku piešiniu, aiškiu, nesudėtingu judesiu, monumentalumo įspūdį kuriančiomis statiškomis kompozicijomis, vaizdinių metaforų poetiškumu, tiksliomis etnografinėmis detalėmis, banguojančiu ritmu. Formos modeliuojamos įstrižomis linijomis ar mažo kaltelio įkirčiais. Vaizduojami žmonės ‒ tvirto sudėjimo, didelių, išraiškingų akių, mąslaus žvilgsnio, piešiami iš priekio arba profiliu. Pagrindinė figūra beveik visada komponuojama raižinio centre ir dažnai „aprėminama“ stambiu šriftu išraižytais liaudies dainų, poetų ar paties R. Krasninkevičiaus kurtais tekstais.
      Pagrindinės R. Krasninkevičiaus kūryboje plėtotos temos ‒ asmeniniai dvasiniai lūžiai, nuopuoliai ir būties apmąstymai, meilė tėvams ir tėvynei, žmogaus ir gamtos (ypač gyvūnijos) ryšys, liaudies dainos ir pasakos, autoriui imponavusių asmenybių portretai.

      Vilma Kilinskienė

Parodos objektai

   
  • Išėjimas iš pragaro

    Išėjimas iš pragaro, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijoje vaizduojami prie stalo sėdintys ir geriantys du girtuokliai ir į viršų kylanti spindulių aureolės apsupta žmogaus figūra su nutrauktomis grandinėmis ant rankų. Raižinio apačioje išraižytas užrašas: „IŠĖJIMAS IŠ PRAGARO“.

  • Kalytės tragedija

    Kalytės tragedija, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojama valties dugne gulinti ir verkianti balta kalytė su dviem ką tik atsivestais šuniukais. Aplink ją – padaužos su pagaliais rankose. Raižinio apčioje išraižytas užrašas: „KALYTĖS TRAGEDIJA“.

  • Tėvas Jonas suranda savo sūnų

    Tėvas Jonas suranda savo sūnų, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre pavaizduotas klūpantis tėvas su kuprine ant pečių ir greta nukritusia lazda. Jis laiko apkabinęs surastą sūnų, vilkintį ilgu baltu lopytu drabužiu ir turintį dešinėje rankoje krepšelį. Fone – pasienio būdelė su spygliuotos vielos tvora. Raižinio apačioje išraižytas užrašas: „TĖVAS JONAS SURANDA SAVO SŪNŲ“.

  • Šalis ši Lietuva vadinas

    Šalis ši Lietuva vadinas, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicija liaudiškais motyvais. Jos centre – koplytėlė su šventojo skulptūrėle viduje ir kryžiumi viršūnėje. Abipus koplytėlės – kryžiai. Raižinio apačioje – kūrinio pavadinimas.

  • Graži Tu, mano brangi Tėvyne

    Graži Tu, mano brangi Tėvyne, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicija liaudiškais motyvais. Kompozicijos viršuje centre pavaizduotas stilizuotas medis su dideliu paukščiu jo vainike. Patį medį supa trys savotiškos spinduliuojančios aureolės, kurių centrinėje įkomponuotas paveikslo pavadinimas. Apatinę kompozicijos dalį sudaro keturios horizontalios stilizuotos įvairių žolynų eilės.

  • Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau

    Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicija liaudiškais motyvais. Juodame fone ritmiškai, bet ne simetriškai įkomponuoti šeši balti ožiai tarp žalių medelių ir krūmų. Dalis raižinio pavadinimo išraižyta viršuje, dalis – apačioje.

  • Šienas

    Šienas, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre žaliame fone pavaizduota ant rausvos pievos sukrauta šieno kupeta. Kupetos viršūnėje tupi paukštelis. Abipus kupetos žemėn įsmeigti grėblys, šakė ir dalgis. Raižinio viršuje plaukia rausvi debesys, stilizuoti taip pat, kaip ir pieva.

  • Našlaitė Sigutė

    Našlaitė Sigutė, 1981 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos pagrindą sudaro keliu tarp stilizuotų augalų einanti mergaitė, nešina dviem kibirais vandens. Šviesiaplaukė mergaitė apsivilkusi baltais marškinėliais ir raudona liemene, segi gelsvu sijonu, apsiavusi raudonomis kojinėmis ir baltomis kurpaitėmis. Iš autoriaus suteikto kūrinio pavadinimo paaiškėja, kad tai lietuvių liaudies pasakos herojė našlaitėlė Sigutė. Kūrinio foną sudaro tamsiai mėlynas dangus, jo dešinėje šviečia raudona saulė, o kairėje skrenda gelsvas paukštis ir plaukia baltas debesis.

  • Paklydusio karvelėlio suradimas

    Paklydusio karvelėlio suradimas, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Ūkinį pastatą primenančiame interjere vaizduojamas barzdotas vyras su žvake rankoje, pasilenkęs prie tupinčio balto balandžio. Raižinio viršuje išraižytas užrašas: „PAKLYDUSIO KARVELĖLIO SURADIMAS“.

  • Dviejų figūrų kompozicija

    Dviejų figūrų kompozicija, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijos centre vaizduojamos dvi moterys, laikančios rankose audinį.

  • Pietūs

    Pietūs, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Senovinių medinių durų fone prie stalo sėdi barzdotas žmogus. Priešais jį ant stalo padėtas dubuo su maistu. Dešinę ranką žmogus laiko padėjęs ant šaukšto, o kairę – ant knygos. Jo kairė ranka surakinta grandine, o dešinioji išlaisvinta. Greta dešinės rankos ant stalo guli raktas.

  • Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti

    Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti, 1982 m.

    Romanas Krasninkevičius

    Medžių ir dangaus fone pavaizduotas barzdotas vyras su voveryte ant peties. Raižinio apačioje išraižytas užrašas: „ROJAUS KŪDIKĖLI / MAN REIKIA TAVE PALIKTI“.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.