• ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      ROMANAS KRASNINKEVIČIUS: NIEKADA NĖJAU KITO NUMINTU KELIU

      Romanas Krasninkevičius (1926–1996) ‒ sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas buvo asmeninės patirtys ir išgyvenimai. Bene reikšmingiausią įspaudą R. Krasninkevičiaus kelyje į savosios kūrybos unikalumą paliko didžiausios jo gyvenimo negandos: 1944 m. užėjęs frontas ir 18-mečio Romano paėmimas į pirmąsias jo linijas, nuolatinis mirties kvėpavimas šalia, vėliau ‒ gausybė kalėjimų, tardymų, juodžiausių darbų, marinimas badu, priverstinė tarnystė sovietų armijoje, tėvo mirtis ir absurdiška mamos žūtis, panirimas į alkoholizmo liūną, būtinybė iškeldinti savo priglaustus įnamius ‒ gyvulėlius, kuriuos nuskriaustus vis gelbėdavo ir buvo labai prie jų prisirišęs.
      Atskleisdami R. Krasninkevičiaus kūrybos savabūtiškumą, visi šie motyvai suskamba jo lino ir medžio raižiniuose: „Autoportretas“, „Mamos žuvimas“, „Prašau, gyvenime, teisk mane“, „Musiukė man gydo koją“, „Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui“, „Tėvo portretas“, „Išėjimas iš pragaro“, „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“, „Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti“, „Paskutinė pelėdukės naktis“, „Atsisveikinimas“ etc.
      Pažvelgus iš šalies, R. Krasninkevičių, regis, būtų norėjęsi gelbėti iš nuolatinės kančios ir vienatvės, tačiau pats autorius teigdavo esąs už jas dėkingas gyvenimui. Maža to, R. Krasninkevičius kančią laikė savo kūrybos versme, o vienatvę ‒ sąmoningai pasirinkta mūza, saugančia nuo neištikimybės kūrybai, kuri jam buvo visas gyvenimas, nereikalingas daugiau nieko kito. Tai vienas esminių R. Krasninkevičiaus kūrybos principų ‒ išsižadėti visko vardan kūrybos. Kitas principas ‒ kurti tik gilų ir tikrą turinį ir tik savitomis, paties išieškotomis formomis. Autorius sakė: „Turėjau daug mokytojų, bet neklausiau. Jei būčiau klausęs, būčiau ne aš. Aš niekada kito numintu keliu nėjau. Man neįdomu. Aš noriu brūzgynus laužt, pats prasilaužti kelią į kūrybą.“
      Pagrindinis raižinių veikėjas dažnai turi autoportreto bruožų ‒ vešli barzda, kūno sudėjimas, veido bruožai atitinka raižinių autoriaus vizualinį portretą. Paprastai Romanas, suteikdamas šiems kūriniams pavadinimus, savęs neįvardija, tačiau jo kūryboje yra ir įvardytų autoportretų, nors autoportretiškumas nėra laikomas tautodailei būdingu bruožu.
      Neretai menininko vaizduojami siužetai primena senuosius XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinius: kaip Sopulingoji Dievo Motina interpretuojama autoriaus mama ar kaip šventasis Rokas ‒ jis pats. Tekstai R. Krasninkevičiaus kūriniuose taip pat dažnai komponuojami panašiai, kaip senuosiuose žemaitiškuose raižiniuose. Iš senųjų liaudies raižytojų Romanas perėmė ir jau atspausto raižinio paspalvinimo principą. Spalvindavo akvarele, guašu, tempera, pastele. Rinkdavosi kartais sodrų, kartais kiek prislopintą koloritą, spalvines dėmes dažniausiai derindamas kontrasto principu bei kruopščiai apgalvodamas spalvų santykį su likusiais baltais plotais bei juodu kontūru. Kartais spalvindavo tik foną, figūras palikdamas baltas. Kartais atvirkščiai. Kartais spalvindavo viską, tačiau tik vos vos, kad pabrėžtų liniją, sukurtų harmoniją. R. Krasninkevičiui būdinga sukurti daug skirtingų to paties raižinio spalvinių variantų.
      Savita menininko atlikimo technika. Tiesa, linoraižinius jis atlikdavo gana tradiciškai. Šią techniką dažniau rinkosi mažesnio formato darbams. O štai didesnio formato kūrinius raižydavo medyje, tačiau ne minkšto medžio lentose, kaip XVIII‒XIX a. žemaičių medžio raižytojai, o kieto, presuoto medžio plokštėse, ant kėdžių, taburečių, stalviršių ar įkvėpimo akimirką išplėštų spintų durų. Šią kietą medžiagą kūrėjas įveikdavo elektriniu kalteliu. Kūriniams toks atlikimo būdas suteikdavo aiškiai išreikštą sodrų kontūrą. R. Krasninkevičiaus medžio ir linoraižiniai žavi lakonišku piešiniu, aiškiu, nesudėtingu judesiu, monumentalumo įspūdį kuriančiomis statiškomis kompozicijomis, vaizdinių metaforų poetiškumu, tiksliomis etnografinėmis detalėmis, banguojančiu ritmu. Formos modeliuojamos įstrižomis linijomis ar mažo kaltelio įkirčiais. Vaizduojami žmonės ‒ tvirto sudėjimo, didelių, išraiškingų akių, mąslaus žvilgsnio, piešiami iš priekio arba profiliu. Pagrindinė figūra beveik visada komponuojama raižinio centre ir dažnai „aprėminama“ stambiu šriftu išraižytais liaudies dainų, poetų ar paties R. Krasninkevičiaus kurtais tekstais.
      Pagrindinės R. Krasninkevičiaus kūryboje plėtotos temos ‒ asmeniniai dvasiniai lūžiai, nuopuoliai ir būties apmąstymai, meilė tėvams ir tėvynei, žmogaus ir gamtos (ypač gyvūnijos) ryšys, liaudies dainos ir pasakos, autoriui imponavusių asmenybių portretai.

      Vilma Kilinskienė

Parodos objektai

   
  • Skriski mano karvelėli

    Skriski mano karvelėli

    Romanas Krasninkevičius

    Kompozicijoje vaizduojamas barzdotas vyras, kairėje rankoje laikantis lesalo indelį, o dešine paleidžiantis skristi balandį. Raižinio viršuje ir apačioje išraižytas tekstas: „SKRISKI MANO / KARVELĖLI / SKRISKI MANO / TU PILKASAI“.

  • Rodomi įrašai nuo 49 iki 49
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.