• Nuo Varvaros Gorochovos iki Barboros Didžiokienės

      Nuo Varvaros Gorochovos iki Barboros Didžiokienės

      Varvara Gorochova (po vedybų – Barbora Didžiokienė), rusų kilmės dailininkė, dailininko Vlado Didžioko žmona, gimė 1896 m. gruodžio 12 d. Sankt Peterburge, darbininkų šeimoje. Turėjo vyresnę seserį Jevgeniją. Nors šeima nebuvo turtinga, tačiau ankstyvoji Varvaros vaikystė paliko šviesius prisiminimus. Jos tėvas Rodionas Gorochovas turėjo gerą tarnybą, dirbo virėju. Mama prižiūrėjo namus ir augino dukteris, o iki vedybų ji buvo turtingo Rusijos pramonininko Pavelo Demidovo vaikų auklėtoja. Šeimai kurį laiką pinigų nestigo. Namuose per šventes lankydavosi svečiai, mergaitės gaudavo daug dovanų. Kalėdoms joms pasiūdavo po naują, puošnią suknelę.
      Varvara buvo guvi, išdykusi ir šiek tiek tingi. Mokslai jai nelabai sekėsi, o ir nelabai rūpėjo. Didelių mokytojos Marijos Zavjalovos, kurią pasamdė motina, kad parengtų stoti į aukštesnę gimnazijos klasę, pastangų dėka padarė pažangą, mokydamasi vokiečių ir prancūzų kalbų. Gimnazijoje Varvarai labiausiai patiko ir sekėsi dailė.
      1914 m. dėl sunkios šeimos finansinės padėties Varia nebegalėjo tęsti mokslų gimnazijoje, todėl teko eiti mokytis, o vėliau ir dirbti, į telegrafistų mokyklą, kurioje jau dirbo ir jos sesuo Ženia. Savo uždarbiu jos prisidėdavo prie šeimos išlaikymo. Dėl nuosavo šeimos restorano bankroto ir tėčio skolų šeima vertėsi sunkiai.
      Tais pačiais metais didžiulio užsispyrimo dėka, nors ir atkalbinėjama mamos ir sesers, Varvara įstojo į Dailės skatinimo draugijos piešimo mokyklą. Vėliau, 1916–1917 m., ji lankė privačią Podosenovo mokyklą, kurioje dirbo Vladas Didžiokas. Vladas ėmė rodyti simpatiją savo mokinei, jie pradėjo susitikinėti ne tik mokykloje. Varvarai jis patiko savo tiesmuku būdu ir nors pradžioje nesutiko su mintimi, kad už jo ištekės, vis dėlto 1917 m. jie susituokė.
      Nors dėl tėvo skolų, revoliucijų ir karo, spaudžiant dideliems nepritekliams, gyvenimas buvo skurdus, bet Varia buvo mylima savo šeimos, turėjo draugų ir gerbėjų, į kuriuos pati niekada rimtai nežiūrėjo. Gyvenimas pasikeitė, kai 1918 m. laikinai, o 1921 m. visam laikui atvyko gyventi į Lietuvą, vyro gimtinę. Jo šeima Varvarą priėmė labai šaltai, atvirai demonstravo nepasitenkinimą, kad sūnus vedė rusę. Pasikeitė ir Vlado elgesys, tapo atšiaurus, linksminosi su draugais ir draugėmis, išleisdamas šeimos pinigus, žmoną palikęs likimo valiai. Atvykusi į Lietuvą, Varvara Gorochova persikrikštijo ir tapo Barbora Didžiokiene.
      Sunkus buvo jos ne tik kaip žmonos, bet ir kaip dailininkės gyvenimas. Jos džiaugsmas ir paguoda buvo vienintelis sūnus Jurgis, dėl kurio ji stengėsi kabintis į gyvenimą. Vyras nepalaikė jos noro tapyti, gailėdavo dažų, drobių. Tačiau, nepaisant to, ji sugebėjo rasti savo vietą tarp tuometinių Lietuvos dailininkų, dalyvaudavo didesnėse dailės parodose. Baborą Didžiokienę iš kitų to meto dailininkų išskyrė savita kūryba. Neturėdama pinigų gyviems pozuotojams, ji ėmė siūti lėles ir jas tapyti. Lėlės jos kūryboje buvo ne žaislai, bet sumažintos žmonių kopijos. Pasitelkdama jas, ji kūrė siužetus, tapė žmonių gyvenimus. Tačiau yra nutapiusi ir „gyvų“ žmonių portretų, taip pat kūrė karikatūras ir šaržus. Dar viena sritis, kurioje ji reiškėsi, buvo scenografija. Barbora Didžiokienė buvo žinoma tarpukario teatro dailininkė – kūrė scenos dekoracijas ir kostiumų eskizus G. Puccini operai „Madam Baterflai“, P. Čaikovskio baletui „Spragtukas“, O. C. Nicolai operai „Vindzoro šmaikštuolės“, B. Smetanos operai „Parduotoji nuotaka“.
      Barboros Didžiokienės gyvenimą anksti paženklino netektys. Vos 18 metų sulaukęs, 1940 m. nuo tuberkuliozės mirė vienintelis sūnus Jurgis, po poros metų – vyras Vladas. Barborai teko ilgi vienatvės metai, kuriuos pragyveno Dovainonyse, Kaišiadorių rajone. Mirė 1976 m. rugpjūčio 18 d., palaidota Kruonio kapinėse.
      1976 m. Barboros ir Vlado Didžiokų kūriniai ir asmeninis archyvas pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Fototekos ir dokumentacijos skyriuje saugomas didelis Didžiokų šeimos archyvinis palikimas – fotografijos, daugybė laiškų, atsiminimų sąsiuviniai, dienoraščiai, įvairūs dokumentai. Remiantis fonduose saugomais dailininkės dienoraščiais ir atsiminimų sąsiuviniais, buvo išleistas dvitomis „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“ (sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė).
      Šiai virtualiai parodai, skirtai dailininkės 125-osioms gimimo metinėms paminėti, atrinktos fotografijos atspindi du Barboros Didžiokienės gyvenimo etapus – vaikystės ir jaunystės metus tėvynėje ir likusį gyvenimą, praleistą vyro gimtinėje, arba laiką, kai Varvara Gorochova tapo Barbora Didžiokiene.

      Laimutė Baltakojė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.