• Kas slypi už kaukės: A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus velnių kolekcijos kaukės

      Kas slypi už kaukės: A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus velnių kolekcijos kaukės

      Kaukės – įdomi ir ypatinga tautos kultūros dalis, atskleidžianti jos pasaulėžiūrą ir meninę išraišką. Kaukės siejamos su ceremonijomis, apeigomis, kurios turi religinę ir socialinę reikšmę. Pirminė kaukės funkcija – savos tapatybės slėpimas, kai persirengę žmonės tampa būtybėmis, kurias vaizduoja jų dėvima kaukė, todėl kaukės dažnai derinamos prie visą kūną dengiančio kostiumo. Ši savybė ir funkcija būdinga visoms kaukėms. Kaukės skirstomos į du tipus: antropomorfines, turinčias žmogiškų bruožų, ir zoomorfines – gyvūnų bruožų. Kaukės naudojamos jau nuo akmens amžiaus, tačiau tik XIX a. pab. – XX a. pr. jos pradėtos vertinti kaip meno objektai ir tiriamos kaip kultūros paveldo dalis. Šioje virtualioje parodoje išvysite dalį A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus velnių kolekcijoje saugomų kaukių iš skirtingų pasaulio kampelių.

      Gausiausia kaukių kolekcija į muziejaus rinkinį atkeliavo iš Meksikos. Šioje šalyje kaukes dažniausiai galima pamatyti karnavaluose, per Didžiąją savaitę ir Mirusiųjų šventės metu. Iki ispanų atvykimo šventikai kaukes naudodavo dievams iškviesti ritualinių aukojimų metu. Senosios kaukės dažnai vaizdavo gyvūnus, vietinių gyventojų dvasių sergėtojus. Ispanijai užkariavus Meksiką, atvykėliai prie vietinių dievų kaukių pridėjo ragus ir pavadino juos „velniais“. Tuomet prisidėjo europiečių, afroamerikiečių, senų vyrų ir moterų, gyvūnų bei antgamtinių būtybių, ypač demonų – velnio, vaizdavimas. Kaukės buvo gaminamos iš medienos, odos, papjė mašė, vaško, metalo ir kitų medžiagų. O Venesueloje, kiekvieną birželį, per Kristaus Kūno šventę, nedideliame miestelyje San Francisco de Yare švenčiama Velnio šventė. Legenda pasakoja, kad ši tradicija prasidėjo dar XVII a., kai, užsitęsus sausrai, gyventojai, praradę viltį, kreipėsi pagalbos į velnią, kad šis atsiųstų jiems lietaus. Nuo tada žmonės atsidėkodami velniams šoka nesustodami per Kristaus Kūno ketvirtadienį. Velnių procesija lydi Švč. Sakramentą per visą miestelį, o kunigas laimina geruosius velnius. Persirengėliai sukasi šokio siautulyje, simbolizuodami gėrio ir blogio kovą, sumišusią su tikėjimu, prietarais ir magija.

      Parodoje taip pat pristatomos ritualinės kaukės iš Šri Lankos ir Mongolijos. Šri Lankos kaukės yra skirtos dėvėti tradicinių šokių, apeigų, festivalių metu. Pagal funkciją, šios kaukės yra skirstomos į tris grupes: vienspalvės Sanni kaukės, skirtos ligoms, pasiųstoms demonų (velnių), gydyti, realistinės Kolam kaukės naudojamos humoristiniuose Kolam šokiuose, o trečioji grupė, t. y. Raksha kaukės, vaizduoja Rakshasas – demonus, kurie kažkada viešpatavo šalyje. Nors „Raksha“ reiškia „velnias“, tačiau vietiniai gyventojai jų nebijo ir, tikėdami jų apsauga, puošia jomis namų duris ir sienas. Raksha kaukės dažniausiai yra spalvinamos ryškiomis spalvomis, kiekviena jų yra skirta konkrečiam demonui, kurį kaukė vaizduoja. Tikima, kad šioje parodoje eksponuojama Mayura Raksha kaukė (povas-velnias) neša ramybę, harmoniją ir gerovę.
      Mongolijos ritualiniame šokyje „Tsam“ taip pat naudojamos kaukės. Šokis atsirado VIII a. Tibete, o XVIII a. per Indiją pasiekė Mongoliją. Tikima, kad „Tsam“ šokis išvaro piktąsias dvasias ir apsaugo žmones nuo blogio. Šokėjai vilki kostiumus ir kaukes, simbolizuojančias skirtingus budistinių legendų personažus, dievus, velnius ar gyvūnus, atstovaujančius gerajai ir blogajai sferoms. Dažniausiai kaukės buvo gaminamos iš papjė mašė, dažomos ryškiomis spalvomis: raudona, juoda, geltona, balta ir mėlyna. Rečiau gamintos iš medžio ir buvo lakuojamos, paauksuojamos, o kartais net inkrustuojamos brangakmeniais, todėl viena kaukė galėjo sverti iki 30 kilogramų.

      Kaukių puošybai naudojamos spalvos turi svarbią simbolinę reikšmę ir Bulgarijoje. Švenčiant Naujuosius metus ir pavasario pradžią, visoje šalyje galima pamatyti persirengėlių grupelių. Įvairias būtybes vaizduojančios kaukės gaminamos naudojant gyvulių odą, kailį, ragus, medį ir kitas natūralias medžiagas. Taip pasidabinę persirengėliai keliauja į visus namus iš eilės sveikindami gyventojus varpų tilindžiavimu ir linkėdami gero derliaus, sveikatos bei ilgaamžiškumo. Dažniausiai kaukių dekore naudojama raudona spalva, simbolizuojanti atgimstančios gamtos, saulės ir ugnies vaisingumą, juoda spalva reiškia Žemę Motiną, o balta – vandens ir šviesos simboliai.

      Skirtingų regionų kaukės būna įvairių stilių, medžiagų ir dydžių, kiekviena iš jų pasižymi unikaliomis savo regiono ir bendruomenės kultūrinėmis savybėmis. Panašiai atrodančios kaukės gali turėti visiškai skirtingą prasmę ir funkciją, todėl pagal kaukės išvaizdą negalima spręsti apie jos reikšmę. Iš keleto pateiktų pavyzdžių matyti, kad kaukė yra neatsiejama kostiumo dalis – šventės ar ritualo pagrindinis akcentas, sutinkamas įvairiose pasaulio kultūrose.

      Parengė Daina Zozaitė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.