• Pirmieji verpimo įrankiai: verpstė ir verpstukas

      Pirmieji verpimo įrankiai: verpstė ir verpstukas

      Lietuvėms moterims ir merginoms verpimas buvo kasdienio gyvenimo dalis. Nuo neatmenamų laikų jos ruošdavo namuose įvairius verpalus, vėliau naudotus audimui ir mezgimui, aprengiant šeimą ar susikraunant kraitį. Verpstė su verpstuku laikomi pirmaisiais verpimo įrankiais. Pasak mokslininkų skelbiamų straipsnių rašytiniuose šaltiniuose, verpste buvo verpiama dar neolite (III tūkst. pr. m. e.).

      Verpstukas – tai neilga nutekinta medinė kuokelės formos lazdelė, viename gale pastorinta buožele, kartais dekoruota keliomis aplink įrėžtomis linijomis. Ji krisdama susukdavo siūlą. Verpstuką naudojo kartu su verpste. Prie pastarosios pritvirtindavo verpalų kuodelį, o ant verpstuko vyniodavo siūlą. Etnografų teigimu, buvo du verpimo verpstuku būdai: pirmasis – greitas, kai verpstė laikoma po pažastimi stovint, o siūlą susuka krisdamas verpstukas. Antrasis – lėtas, kai verpiama atsisėdus ir žemai nuleista ranka sukamas verpstukas. Manoma, kad senesnis gali būti pirmasis.

      Verpstė sudaryta iš trijų dalių: mentelės (kartais vadinama galva), koto ir pasėsto, ant kurio atsisėdama verpiant. Dažnai verpsčių mentelės savo forma panašios į augalo lapo, plataus ar siauro, užapvalinto ar nukirsto viršuje, formą. Kai kurios primena kastuvo formą. Pastarosios verpstės yra stambesnės, grubesnės, o lapo formos – grakščios, lengvos, kartais visai mažutės, gal skirtos mažoms mergaitėms verpti. Kotų būta įvairių ilgių ir storių, taikyti prie mentelių dydžių. Daugumos verpsčių kotai ties mentele pastorinti, kai kurie išplatinti, apskritimo ar kvadrato formos. Verpstės pasėstas – pailga lentelė, kiek pastorinta prie koto ir išploninta bei paplatinta gale. Verpsčių mentelėse esančios skylutės skirtos smeigtukui įkišti pritvirtinant verpalų kuodelį. Smeigtukai naudoti prie verpsčių, vėliau – prie prieverpsčių. Jų būta medinių, rečiau metalinių. Kartais verpalai buvo pririšami prie mentelės virvele.

      Atskiros verpsčių dalys puoštos skirtingai. Daugiausia buvo gražinama verpstės mentelės išorinė, matomoji pusė, o vidinės puošyba buvo kuklesnė, dažnai dekoruoti tik pakraščiai ir apačia. Vidinę pusę dengė verpalų kuodelis. Pasėsto nepuošė, jį užsėsdavo verpėja.

      Verpsčių puošyboje naudoti geometriniai ir augalinių raštų ornamentai. Pasitaiko įrėžtų paukščių, raitelių, gyvūnų stilizuotų siluetų, sakralinių simbolių. Puošybos elementų būta nedaug, tik įvairiai sukomponuotų. Dažniausiai pasitaikantys geometriniai elementai: apskritimai, kvadratai, rombai, trikampiai. Į apskritimus įkomponuotos segmentinės žvaigždės-saulutės. Kaimo žmonių vadintos tiesiog saulutėmis. Tai vieni seniausių apsaugos, šviesos simboliai.
      Muziejuje saugomų verpsčių rinkinyje per 160 vnt. Visos jos yra XIX a. Kai kuriose įrėžta data, savininkų inicialai arba įrašai rusišku šriftu. Datuotų yra 54 vnt. Pažymėtos seniausios ,,1820“ (inv. nr. Lt 1941ir Lt 1944), „jauniausia“ ,,1887“ ( Lt 1950).

      Verpstės buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Tačiau į muziejaus rinkinį daugiausia pateko iš Aukštaitijos regiono. Gal tai lėmė ekspedicijų pasirinka vietovė. Pagal esančius dokumentinius įrašus, iš Utenos apskr. yra net 59 vnt., iš Zarasų apskr. 32 vnt., Rokiškio apskr. 13 vnt., Trakų apskr. 7 vnt. Anykščių apskr. 4 vnt. Po vieną verpstę atkeliavo iš Prienų, Kretingos, po dvi iš Alytaus, Molėtų, Ukmergės vietovių. Deja, likusių verpsčių kilmės vietovės nežinomos.

      Muziejuje saugomos verpstės įgytos įvairiais būdais: iš pavienių rinkėjų, perimtų rinkinių, surinktos ekspedicijų metu arba padovanotos, iš privačių asmenų. 1920 m. įsikūrusi Lietuvių meno kūrėjų draugija parengė esminius principus liaudies menui rinkti ir šiam darbui vykdyti siuntė į kaimus Kauno meno mokyklos mokinius. Taip į muziejų pateko šios mokyklos auklėtinių A. Šukio, A. Rūkštės, R. Antinio kartu su kitais liaudies meno dirbiniais surinktos ir verpstės. 1925 m. Čiurlionio galerija perėmė iš Lietuvių dailės draugijos (LDD) rinkinio 11 vnt. Iš V. Bičiūno 1927 m. ekspedicijos yra išlikusių 18 vnt. Iš organizuotos 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus ekspedicijos buvo paveldėtos 37 verpstės. Keletas atiteko iš KMM (Kauno miesto muziejus), aštuonios iš VAK (Valstybės archeologijos komisija) rinkinių. Paskutinę verpstę muziejus įsigijo iš privataus asmens 1992 metais.

      Dažnai verpstės, kaip ir kiti taikomosios dailės kūriniai, buvo eksponuojamos įvairiose liaudies meno parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Saugomuose dokumentiniuose įrašuose nurodyta, kad 1912 m. vykusioje VI lietuvių dailės parodoje eksponuota viena verpstė (Lt 1899). 1931 m. verpstė (Lt 1925) buvo eksponuota kilnojamosiose lietuvių liaudies meno parodose Švedijoje (Malmės, Stokholmo, Geteborgo miestuose), Norvegijoje (Osle), Danijoje (Kopenhagoje). Ne kartą verpstės keliavo į Visasąjungines liaudies ūkio pasiekimų parodas Maskvoje. 1957 m. keturios verpstės (Lt 2011, 2016, 2022, 2024) buvo rodytos lietuvių liaudies meno parodoje Varšuvoje.

      Parengė Gražina Daunienė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 49 iki 56
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.