Dievai ir šventieji Pauliaus Galaunės grafikos kolekcijoje
„Kad grafiką rinkau, tai čia didžiausias kaltininkas – mano tėvelis“, – vieno interviu metu prisipažino P. Galaunė. Apie 1903 m., būdamas trylikos ir besiruošdamas stoti į realinę mokyklą, kurį laiką gyveno Vilniuje pas dėdę. Pamena prie Šv. Jono bažnyčios buvus mažą Kinkulkino knygynėlį. Kartą lange jis pastebėjo įdėtą litografiją. „Tai man tokį didelį įspūdį padarė, kad aš dažnai, jeigu buvo proga eit, tai būtinai turėdavau sustot prie to langelio ir žiūrėt. [...] Pusryčiam bulkutei gaudavau penkias kapeikas, tai pusryčių galėdavau nevalgyt, vienu žodžiu, taupiau kapitalą, kad kokią nors knygelę nupirkt ir kokią nors reprodukciją. Pirmas mano įgytas dalykas buvo lenkų dailininko, baigusio Dailės akademijos Aukštąją dailės mokyklą, piešinys. [...] Aš tuomet nežinojau grafikos skirtumo: be laukų, su laukais, be įrašo, su įrašu.“ Vaikystės pomėgis virto didžiule aistra, ,,egoistinio gyvenimo reiškiniu“, kaip rašė pats profesorius. Dar vėliau užsiminė, kad ,,netrukdė varjavot“, t. y. užsiimti knygų, grafikos kolekcionavimu ir abi žmonos, nors kolekcionavimas reikalavo išties nemažai pajamų: „[...] mūsų laikais kolekcionieriumi gali būti žmonės, kurie turi pajamų greta algos, – tai gydytojai, inžinieriai.“
Pauliaus Galaunės grafikos kolekcija pasižymi siužetų įvairove: istorinių asmenų portretai, Lietuvos pilių, peizažų vaizdai, knygų iliustracijos, knygų ženklai. Katalikų ar kitų Lietuvoje veikusių konfesijų garbintų šventųjų atvaizdai ar siužetinės kompozicijos taip pat sudaro, tiesa, procentais nedidelę P. Galaunės grafikos rinkinio dalį. Tai apie pusė šimto kūrinių. Dar nuo studijų metų Peterburge, kur kolekcija pradėta kaupti sistemingai, P. Galaunę domino išskirtinai lituanistinė medžiaga: „Visa bėda tik, kad tuomet buvau labai neturtingas. Ieškojau darbų, kurie turėtų kokių nors ryšių su Lietuva, Vilniaus meno mokykla.“ Ypač jį domino graviūros. Kolekciją papildė Maskvoje (1921), Paryžiuje (1923–1924), kur, anot P. Galaunės, „tokie [lituanistiniai] dalykai glupstva kainuoja. Pirmiausia – svetimas dalykas; ten mažai kas nors renka“. Rimtesnis rinkimas prasidėjo Kaune (nuo 1919 m.) – pildė kolekciją kūriniais, rastais Lietuvos antikvariatuose, gavo mainais, dovanų. Apie 1940-uosius nemažai kūrinių, taip pat ir šventųjų tematika, P. Galaunė įgijo iš A. Jarmalavičiaus: ,,Labai įdomus žmogus buvęs Vilniaus kolekcionierius rusas A. Jarmalavičius. Šlubas, jaunystėje buvęs dvarų užvaizda, lietuviškai nemokėjo. (...) Jis rinko originalią grafiką, vertėsi istorinio turinio knygų prekyba.“
P. Galaunės grafikos kolekciją galima būtų skirti į senosios grafikos, apimančios XVII–XIX a., rinkinį ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos grafiką bei ekslibrisų rinkinį. Bene daugiausia kūrinių šventųjų tematika yra senosios grafikos rinkinyje. Čia priskirtini K. Rusecko, A. Oleščinskio, E. Adamovičiaus darbai, J. Ozemblovskio litografijos dirbtuvėje atspausdinti darbai, litografijos iš J. K. Vilčinskio leisto ,,Vilniaus albumo“ (1846–1856). Tai – litografijos, metalo raižymo technika atlikti darbai.
Kiek mažiau grafikos šventųjų tematika yra kolekcijos dalyje, apimančioje XX a. pirmosios pusės Lietuvos grafiką. Daugiausia tai – moderniai traktuojami, paremti liaudies meno palikimu šventųjų vaizdiniai ar lietuvių mitologinės dievybės. Neabejotinai šventųjų tematikai čia gausiausiai atstovauja P. Galaunės bičiulio Vytauto Kazimiero Jonyno medžio raižiniai.
Prie XX a. pirmosios pusės Lietuvos grafikos darbų taip pat priskirtini Vytauto Bičiūno bei keletas paties P. Galaunės grafikos kūrinėlių, kuriems siužetus autorius ėmė iš lietuvių mitologijos.
Atskirą P. Galaunės rinkinio dalį sudaro gausi jaunesnio bičiulio Vinco Kisarausko grafikos kūrinių grupė. Tai ir linoraižiniai, ir autorine – moliotipijos – technika sukurti darbai. Tarp jų – ne vienas siužetas su prūsų, pagonių lietuvių dievų vaizdiniais, tai: Patrimpas, Gabija, Lauksargis, Pikuolis ir kt. Gausų savo kūrinių rinkinį P. Galaunei perdavė pats autorius, po jo mirties – žmona, grafikė Saulė Kisarauskienė.
Dar studijuodamas Peterburge, P. Galaunė susidomėjo ir mažosios grafikos žanru – ekslibrisu. Surinko ir didelę jų kolekciją, tyrinėjo juos ir apibendrino studijoje ,,Ex-librisas Lietuvoje. XVI–XX šimtmečiai“, 1926 m. Per 800 vnt. P. Galaunės ekslibrisų kolekcijoje yra nemažai ekslibrisų, kuriuose taip pat įkomponuotas vieno ar kito šventojo vaizdinys. Labai dažnai čia matome Pietą – Dievo Motinos, laikančios ant kelių nuo kryžiaus nuimto mirusio Jėzaus Kristaus kūną, ikonografinį tipą, taip pat Rūpintojėlį, Nukryžiuotąjį.
Nors grafikos kūriniai su šventųjų vaizdiniais ir nebuvo tiesioginis kolekcijos savininko tikslas, vis dėlto P. Galaunės kolekcijoje esantys darbai su šventųjų atvaizdais praturtina rinkinį siužetų įvairove, atspindi Lietuvos grafikos meno raidą, žymiausius autorius, mokyklas.
Parengė Miglė Banytė
