Senosios kanklės

Kanklės – senasis lietuvių liaudies styginis muzikos instrumentas. Pasak rašytinių šaltinių, jos pirmą kartą paminėtos J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraštyje (1579–1590). Kanklės buvo paplitusios Aukštaitijos, Žemaitijos ir Suvalkijos regionuose, išskyrus Dzūkiją.

Muziejaus saugyklose prižiūrimas kuklus 17 vnt. kanklių rinkinys. Jei medyje saugomą informaciją būtų galima ,,prakalbinti‘‘, pasigirstų nuostabių garsų, pasakojančių įdomias istorijas. Visos saugomos kanklės savo paskirtį jau atliko. Patekusios į muziejų, jos tarsi atgulė amžinajam poilsiui.

Muziejaus eksponatų inventorinėse knygose pateikti duomenys negausūs. Visų saugomų kanklių ,,gimimo‘‘ laikotarpis XIX–XX a. Tačiau vienos siekia net XVIII a. Tai liudija šone įrėžta data ,,1711‘‘ (Lt 2914). Dar vienų kanklių pagaminimo data nurodyta korpuso apačioje ,,1839‘‘ (Lt 2912). Remiantis etnologijos mokslo tyrinėtojų išvadomis, laikoma, kad seniausios kanklės skobtinės, kai korpusas išskobtas iš vientiso medienos gabalo, „jauniausios“ dažniausiai klijuotos. Skobtos buvo paplitusios Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, klijuotos Suvalkijoje. Pasitaikė ir sukaltų (Lt 2913) bei susuktų (Lt 3278). Rinkinyje skobtų yra devynerios, sukaltų, susuktų – dvejos, klijuotų – penkerios. Stygų skaičius įvairus – nuo 5 iki 22. Pagal stygų skaičių seniausiomis laikomos turinčios iki 7 stygų, sudėtingiausios – nuo 13 stygų.

Kanklių formų įvairovė nėra didelė. Aukštaitijoje ir Žemaitijoje vyravo trapeciškos, Suvalkijoje – smarkiai užapvalintais smailėjančiais galais ir išplatėjusiais įstrižais drūtgaliais. Dauguma rinkinio kanklių nebeturi stygų, kitos nutrūkusios, išsimėtę arba nulūžę mediniai veržikliai, vadinti kaišteliais. Vėlyvųjų kanklių veržikliai metaliniai. Šešerios kanklės yra perimtos iš Lietuvių dailės draugijos rinkinio (Lt 2799, 2800, 2801, 2912, 3277, 3278). Vienos pateko iš Kauno miesto muziejaus rinkinio (Lt 2915). 1960 m. tautosakininko kunigo Alfonso Sabaliausko paveldėtame įvairių daiktų rinkinyje buvo ir jo tėvo, buvusio kanklininko, kanklės (Lt 2589). 1943 m. muziejus įsigijo kankles (Lt 2758) iš privataus asmens. Jos priklausė Kaziui Masaičiui, gyvenusiam Padubysio k., Seredžiaus vls., Kauno apskr. Savininkas mirė 1942 metais. Šiomis kanklėmis jis skambino visą gyvenimą, o muzikos instrumentą paveldėjo iš savo tėvo, taip pat kanklininko. Tokia informacija pateikta rašytiniuose muziejaus dokumentuose. Skambinti kanklėmis dažniausiai buvo vyrų privilegija. Vis dėlto Lietuvoje vyravo patriarchatas, moters pareiga buvo rūpintis šeima, o merginų – susikrauti kraitį.

Ankstyvųjų kanklių dekoras labai primityvus, tik kelios skylučių ar segmentinių saulučių formos kiaurymės garsui viršutinėje plokštumoje. Matyt, meistrams buvo svarbiau instrumento skambesys, o ne puošnumas. Vėlesnės kanklės jau dekoruojamos nekiaurintais tautiniais raštais, augalų šakelėmis ir kt. ornamentais. Puoštas ne tik viršus, bet ir šonai bei korpuso apačia. Deja, saugomų kanklių žinomas tik vienas meistras. Tai Juozas Lašas (1912–2005), gyvenęs Savičiūnų k., Svėdasų apyl., Anykščių r. Praėjusio šimtmečio viduryje jo pagamintas kankles (Lt 3575) muziejus įsigijo iš privataus asmens 2014 metais.

Nurodytos tik kelios vietovės, iš kurių pateko šių muzikos instrumentų. Tai Lomenų k., Kaišiadorių vls., Trakų apskr. Ten kanklės (Lt 2914) įgytos 1933 m., tikėtina per ekspediciją, iš Lino Kazakevičiau rinkinio. 1935 m. padovanotos kanklės (Lt 2798) priklausė Jonui Jankūnui, gyvenusiam Miliškių k., Papilio vls., Biržų apskr. Jau tada jos buvo darytos prieš šešiasdešimt metų, o dar 1920 m. jomis buvo kankliuojama. Kitas kankles (Lt 2912) iš tos pačios apskrities, tik iš Lauželiškio k., padovanojo Albertas Tamulėnas. Jos įgytos 1927 m. surengtos ekspedicijos metu.

Rinkinyje saugomų kanklių dažniausiai nurodyta savininkų pavardė. Nežinia, ar tai jų pačių padirbtos, ar jie tik jomis kankliuodavo. Kanklėmis skambindavo įvairiomis progomis: per vestuves, bažnyčiose pritardavo giesmėms, per laidotuves, gegužinėse ir kt. Buvo susikūrę net kanklių ansambliai. Tačiau, atsiradus kitiems muzikos instrumentams, ypač armonikai, kanklės pritilo. Sovietiniu laikotarpiu tradicines liaudiškas kankles pakeitė koncertinės, mediniai veržikliai buvo pakeisti metaliniais, stygų skaičius gausesnis, platesnis skambėjimo diapazonas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgijo ir liaudiškos kanklės. Jos tapo populiarios folkloro ansambliuose. Masiniuose Atgimimo renginiuose pavieniai kanklininkai jomis pritardavo populiarioms liaudies dainoms.

Rinkinio kanklės publikuotos kataloge ,,Kanklės Lietuvos muziejuose‘‘ (sudarytoja Vilma Vilūnaitė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Vilnius, 2018).

Parengė Gražina Daunienė