• „NESIGIRDAVO TURĮS SPARNUS...“

      „NESIGIRDAVO TURĮS SPARNUS...“

      Ši sparnuota, įžvalgi Pauliaus Galaunės frazė, pabaigta ištarme „ ...bet visi jautė, kad siekia aukštybių“ pagelbsti, ieškant išskirtinių žodžių apie neeilinę Lietuvos kultūros asmenybę – Vladimirą Dubeneckį, kurio 125-ąsias gimimo metines minėjome 2013-aisiais. Šis žmogus, anot to paties P. Galaunės, atėjo į Lietuvos gyvenimą „su visu savo esybės turiniu“ ir pabėrė jai „vertybes pilnomis rieškučiomis“ (P. Galaunė, „Dailininkas architektas Vladimiras Dubeneckis. Penkeriems metams nuo jo mirties praslinkus“. In: „Dailės ir Kultūros baruose“ / sud. K. Kairiūkštytė-Galaunienė. Vilnius, 1970, p. 220, 225.).
      Architektas, palikęs daugiau nei 500 architektūrinių projektų, įsimintinais pastatais papuošęs Kauną, Vilnių, provincijos miestelius (Karmėlavą, Betygalą). Atsidavęs mūsų kultūrinio paveldo saugotojas, Kauno meno mokyklos dėstytojas. Nors kaip asmenybė jis formavosi ne lietuviškoje terpėje, būtent V. Dubeneckis pirmasis mūsų šalyje pradėjo tautinio stiliaus paieškas architektūroje ir taikomojoje dailėje (Ten pat, p. 225.).
      Dailininkas, ypatingai nusipelnęs ir mūsų teatro istorijai – menotyrininkų įvardijamas kaip „vienas įdomiausių lietuvių profesionalaus teatro dailininkų, padėjusių pagrindą nacionalinės scenografijos vystymuisi. Jo dėka (kartu su P. Kalpoku, Vl. Didžioku, M. Dobužinskiu ir kt.) scenografija tapo lygiaverčiu spektaklio komponentu“ (D. Strikulis, [Teatras]. In: „Vladimiras Dubeneckis. 1988. IX. 6–1932. VIII. 10: jubiliejinės kūrybos parodos, skirtos 100-osioms gimimo metinėms katalogas / sud. J. Daunoravičienė, D. Strikulis, įž. str. aut. J. Kančienė. Vilnius, 1988, p. 10. ).
      Įdomus, neeilinės inteligencijos žmogus, savo gyvensena beveik „čechoviškas personažas“ (Plg., Borisas Dauguvietis, „A. a. V. Dubeneckis“. In: „7 meno dienos“, 1932 09 15 (Nr. 84), p. 10.), kurio sieloje ir kūryboje tebealsavo gimtųjų Altajaus kalnų išugdytas „erdvės pajautimas ir laisvės meilė, didybės ir menkystės suvokimas, džiaugsmas ir nusiminimas, mistikos ir net prietaringumo jausmai“ (Plg. Paulius Galaunė, op.cit., p. 221.). Drauge su efektingąja žmona Olga Švede jis buvo XX a. 3-ojo dešimtmečio Kauno bohemos ašis, be kurios neapsiėjo reikšmingesni tuometinio kultūrinio sąjūdžio renginiai, reiškiniai ar stilingi vakarėliai. Kūrėjas, kuriame skleidėsi beveik chrestomatinė menininko tragedija – jo viduje švietusi per ryški idealo, kūrybinės ugnies saulė juo skausmingiau atvėrė žemiškojo gyvenimo netobulybes ir išryškino tamsiuosius priklausomybės šešėlius. Būtent jie kadaise jauniausią Peterburgo dailės akademijos profesorių nulydėjo į kapus, nesulaukus nė 44-ojo gimtadienio...
      Vienas iš reikšmingiausių Vladimiro Dubeneckio kūrinių, vainikuojančių menininko kūrybą, buvo Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas. Architekto sąsajų su šiuo muziejumi būta ir anksčiau: projektuota laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, nemažai bendrauta su Pauliumi Galaune – ilgamečiu muziejaus direktoriumi, su kuriuo darbuotasi dar ir Valstybės Archeologijos komisijoje –komisijos dėka daugybė eksponatų pasiekė muziejaus fondus ir mūsų laikus.
      Virtualioje parodoje pristatomi architektūriniai projektai, brėžiniai bei eskizai, scenografijos kūriniai, foto-dokumentinė medžiaga – tik dalis Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkiniuose saugomo išlikusio V. Dubeneckio kūrybinio palikimo.

      Violeta Jocienė

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 49 iki 51
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.